Nežinomasis John Carperter mylėtojų duetas išleižia albumą, skirtą siaubo filmų operetėms. Italai Andrea Bellentani ir Marco Maccari šiais metais savo vampyrišką disco pasuko filharmonijos kryptimi. Pirmadienį Blakula! paleido albumą Paint it Red.
Pastaruosius darbus dėlioję šokinėje zonoje, pereina į kitą vakarėlio laiką. Nemažai vyliausi, jog savo klasikines improvizacijas autoriai išryškins, pateikdami gilesne, dar labiau išaukštinančia atmosfera (visi juk žino, kad su originaliu požiūriu į disco – greit papuoli į klausytojų širdis). Paint it Read – įsivaizduojamas garso takelis siaubingai sarkastiškam, arba sarkastiškai siaubingam filmui. Daugiausia Prahos Simfoninio orkestro atliekamos Blakula! kūrinių aranžuotės nukelia į tuos gyvenimo momentus, kuomet norisi lengvai pasišiurpinti. Visi anksčiau išleisti kūriniai skamba naujai. Čia pažįstami tik pavadinimai.
[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Blakula_-_Miss_Morgue.mp3]Šis albumas – loginis tęstinumas Blakula! diskografijoje, atspindintis unikalų požiūrį į savo, pavadinkim, labai konkrečią sritį. Jų pasalūniškas disco debiutas papirko mane 2010-siais, 2011-tų albumas nesužavėjo, nors negaliu teigti, jog albumas Back From The Mystery City yra prastas. Šiųmetinis – novatoriškas, kartu genantis atgal (kibirkščiuojančių funk laikų ateityje nematau) ir kartu susietas su praėjusiais darbais. Kai kurie kūriniai savo įtampos, gal net lengvos isterijos, varymu balansuoja ties ‘next’ mygtuku, tačiau yra keli deimantinai, kurie šiurpina savo seksualumu – Blood Supreme ir Miss Morgue. Šių kūrinių aistra tamsesnė nei juodžiausia naktis. Nežinau kodėl Blakula! jau trečią kartą suka įsivaizduojamo filmo juostomis, tačiau jiems tai puikiai pavyksta – viską vienyja sarkazmas, aistra, tamsa bei pikdžiugiška šypsena (yo, madafaka).
Įprastai trumpai – tik pusę valandos trunkantis nuoty-kingas epas, kuriame pats pieši zombiškų poreikių mintis nudažyti ką nors raudonai.
[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Blakula-Blood_Supreme.mp3]
