Besiklausant Driezhas „Gonija“

Projekto Driezhas pasirodymas šių metų Mėnuo Juodaragis festivalyje man buvo nenuginčijamai geriausias. Nežinau, ar dėl to, kad pranoko likusią programą, ar dėl to, kad priminė šokius po lietum MJR 2009 metu? Todėl iš antro jo albumo tikėjausi nemažai.

Be to ir pirmas (abiejų splitų su Doniu ir demo įrašų iki tol neskaičiuoju) albumas Tolumoje [2008] man labai patiko, nepaisant jo netolydumo ir nevientisumo. Patys įvertinkite visą darbą:

Bet pirmiausia norėčiau prisipisti prie pavadinimo: Driezhas – kodėl zh? Jei dėl užsieniečių – tai visiškai pochuj, tegul mokosi skaityti ž, sukos. Juoba, kad projekto pažiūros tokios pro-lietuviškos (nu ir šiaip globalizacija čiulpia). Tikiu, kad projekto autorius turi ir kitų (svaresnių) priezhasčių taip vadintis, nes dabar pavadinimas man skamba beveik taip pat provincialiai, kaip buvusio seimo nario albumo pavadinimas.

Smagu, kad muzikos antrame albume provincialia nepavadinsi. Priešingai – ji gal net per drąsi. Jei po pirmo albumo Kristijoną Lučinską užfiksavau mintyse kaip lietuvišką Robert Miles (t.y. lengvos, bet nekvailos šokamos muzikos kūrėją), tai antrą darbą… Na, jis smarkiai kitoks. Visų pirma dėl to, kad prie projekto veiklos pernai prisidėjo (ir tapo jo pilnaverte nare) dainininkė/poetė Ieva Astromskaitė (ir tai ne priekaištas, o labiau pagyrimas). Prisipažinsiu, kad pirmų dviejų kūrinių man nėra patogu klausytis. Jie nėra blogi. Tiesiog nesu drama queen fanas. Nes tai labai subtilus žanras ir jo derėtų imtis tik amato žinovams. Kai jau taip atsitinka – renkuosi tokius numerius, o ne klykiančią Diamanda Galas ar juolab lietuvišką teatrą, kuris verčia jaustis nepatogiai, lyg būdamas paaugliu kartu su tėvais žiūrėtum filmą, kuriame staiga išdygsta sekso scena. O Ieva peržengia mano nustatytas komforto zonos ribas ir pasineria į menines pievas… Būtent dėl Idunos ir Žiežulų albumas Gonija lentynoje atsidurs arčiau AVaspo ir Jurgos menų.

Toliau – geriau. Ieva šiek tiek nurimsta, o Kristijonas groja melodingiau, labiau primenant Tolumoje skambesį. Ko gero, net galima būtų apibūdinti „firminį“. Tarp švelnumų įsiterpia vienintelis disonansais džeržgiantis numeris – Ataka. Lyg loginis Tegul Meluoja tęsinys, dėl kurio Tolumoje ir yra toks išbalansuotas. Manau, panašius triukus projektas turėtų iškelti į atskirą Driezhas Piktas EP. Bet jiems, aišku, geriau matyt. O mano nuomonė į dangų neina. Man ir nereikia.

Vandeny ir Okasore yra savotiškai panašūs. Dėl pianino/kanklių pasažų persipinančių su elektroniniais ritmais. Abu šviesūs, ramūs. Miraklis prie jų. Neslėpsiu, kad antro albumo kūrinių pavadinimai man atrodo infantilūs, bet šitokiu būdu jie tik dar labiau atskleidžia projekto esmę. Juk Bjork kartais (o netgi dažnai) irgi būna vaikiška. Neįsivaizduoju (t.y. nežinojau iki tol, kol neperskaičiau), ką reiškia Gonija, bet logiškai bandžiau išmąstyti, jog tai priešingybė agonijai (panašiai, kaip apolitiškas yra politiškai angažuoto antominas). Ir neveltui bendravardis kūrinis yra albumo titulinis. Jis neprimena merdėjimo, bet nerimo jame netrūksta. Net pagaunu save mąstant jog Ieva kartais suskamba kaip kokia Lisa Gerrard ar jau minėta Bjork.

Mjo… Verta pastebėti, kad su nauja vokaliste Kristijonui baisiai pasisekė. Čia tiktų senolių patarlės apie kirvį ir kotą, ar dviejų batų porą. Ir kažkodėl išvedu paraleles su projektu Donis (klaipėdiečiai/kursiokai) ir jo albumu Alexandreia, kuriam savo stiprų ir įtaigų balsą paskolino (kaip ir Ieva) gležna Alvyda Sepavičiūtė.

Ir paskutinis dalykas, kuris nėra man prie širdies, tai projekto akivaizdžios simpatijos visai archajiškai Lietuvos istorijai, įskaitant pagonybę, mitologines būtybes kartu su visais žalčiais, svastikomis ir kitokiomis nesąmonėmis. Bet tai jau skonio reikalas ir mano, o ne jų problema. Atsiras daugybė tokių, kurie tai laikys privalumu.

Reziumuojant galima tik pasidžiaugti, kad lietuviškos muzikos padangėje atsirado dar vienas brandus darbas (nuo sumanymo iki idėjos realizavimo, kartu su visais tarpiniais procesais, įskaitant apipavidalinimą). Netgi kažkiek egoistiškai džiaugiuosi, kad albumas garantuotai netaps komerciškai sėkmingu ir viso jo tiražo (500 vnt. cd) dar ilgai neišpirks. Nes tai rodiklis, kad Driezhas aplenkė savo laikmetį (kad ir trim metais), nepataikauja paklausai ir drąsiai seka pasirinkta kryptimi.