Džesis ir Selina savo kelionę kino ekrane pradėjo dar gūdžiais 1995 m., kuomet netikėtai susipažinę traukinyje, nusprendė praleisti nuostabią naktį Vienoje, ko visiškai užteko, kad vienas kito taip ir nebepamirštų. Tai nutiko pirmajame režisieriaus Richardo Linklaterio filme Before Sunrise, kuris ir šiandien turi solidų aštuonetą IMDb. Beveik po dešimtmečio antrojoje istorijos dalyje Before Sunset režisierius antrąkart pademonstravo, kaip meistriškai ir subtiliai gali parodyti dviejų žmonių jausmą ir visą maišatį, kurią į gyvenimą įneša netikėtai pasibeldusi meilė.
Naujausiame savo filme Before Midnight režisierius ir vėl į ekranus žiūrovų džiaugsmui grąžina šiuos du įdomius personažus, tačiau jau visiškai kitokius, visgi kartu tik dar žavesnius. Nors nebuvau ypatinga pirmųjų dalių fanė (o gal tiesiog per seniai juos mačiau), paskutiniąja mėgavausi nuo pirmos iki paskutinės minutės. Turbūt apskritai nepabijočiau pasakyti, kad po jau ne vieno nusivylimo šiemet, kol kas tai vienas geriausių matytų 2013 m. filmų.
Džesis ir Selina pora, gyvenanti įprastą šeimos gyvenimą, auginantys dvi mažas dukrytes. Į visą šį šeimyninį komplektą įeina ir šmaikštus bambėjimas vienas ant kito, Selinos išgyvenimas dėl pakitusių jos užpakalio gabaritų, Džesio abejonės, ar yra geras tėvas, intymumo stoka ir panašūs (ne)smagumynai. Filme rodoma šeimynos vasarinė viešnagė pas vieną iš Džesio bičiulių rašytojų gražuolėje Graikijoje, kurios vaizdai juostai prideda tik dar daugiau žavesio.
Ieškoti kažkokio pagrindinio filmo įvykio ar siužeto įtampos zenito čia visai neverta, kadangi visa juostos stiprybė glūdi dialoguose. Visi jie ilgi, išplėtoti, intelektualūs ir be galo įdomūs. Kažkaip nuo seno jaučiu silpnybę kino kūrėjams, savo filmuose atiduodantiems didesnę duoklę dialogams / monologams nei koncentravimuisi tik ties siužeto vingrybėmis. Before Midnight atveju tai ne tik režisieriaus nuopelnas, o kolektyvinio darbo rezultatas – prie dialogų daug ir sunkiai dirbo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai Ethanas Hawkas bei nuostabioji prancūzų režisierė ir aktorė Julie Delpy.
Nors daugybėje šio filmo pristatymų bei recenzijų galima perskaityti tokias frazes kaip „pagaliau į kiną sugrįžo nebanali romantika“ arba „pažiūrėkite, kaip nesentimentaliai galima pasakoti apie meilę“ ir panašaus pompastiškumo crap, man filmas sukėlė kitokį įspūdį. Taip, filmas pasakoja apie dviejų žmonių jausmą, santykius ir jų bendrą gyvenimą kartu, tačiau kartu jis kupinas kur kas universalesnių apmąstymų. Apie gyvenimą, apie mirtį, apie senatvę, apie žmogaus kasdienę būtį, jo baimes bei jausmų pasaulį įmanomai plačiausia to prasme. Visa tai kūrinį padaro kaip reikiant daugiasluoksnį, gilų, tad ir nemačiusiems pirmųjų dviejų dalių ir apskritai nieko nežinant apie pagrindinių herojų santykių kismą, žiūrėti bus tikrai įdomu.
Galiausiai trumpai aptariant aktorių vaidybą, telieka pastebėti, kad Ethanas Hawkas ir Julie Delpy yra tikrai nuostabus duetas. Jų meile ir barniais negali netikėti, o kiekvienoje scenoje, kai jie kalasi dėl kasdienių rūpesčių, nori nenori į tą situaciją statai patį save ir vis kurį nors iš jų užsimanai gerai papurtyti. Juokinga, bet žemu aktorinių gabumų įvertinimo tokio noro juk tikrai nepavadinsi.
Summa summarum, filmas yra vienas verčiausių pamatyti iš to, ką dabar siūlo kino teatrai. Kažkaip nuoširdžiai manau, kad Richardas Linklateris šiuo filmu gali įtikti net ir pakankamai skirtingo skonio kino žiūrovams, mat drama, komedija bei iki skausmo gyvenimiškos situacijos čia dera tiesiog puikiai.
One of the perks of being over 35 is that you don’t get raped as much.
