x: Albumas po 6 metų pertraukos.
y: Didelis tarpas.
x: Čia Deaf Center.
y: A, tai normaliai.
Kokiu greičiu turi sklisti muzika (?) – kas kiek laiko turi būti kuriami albumai?
Koks yra tinkamas dainų skaičius plokštelėje?
Jei yra normos muzikos leidybai, ar visiems stiliams jos yra vienodos?
Greičiausiai viskas prisiriša prie muzikos sudėtingumo, svarbos, priežasties jos atsiradimui. Kuo muzika gilesnė, tuo labiau tos taisyklės neegzistuoja.
Deaf Center yra dviejų norvegų – Erik Skodvin ir Otto A. Totland projektas, kurie 2005 metais Type įrašų studijoje išleido debiutinį ilgągrojį Pale Ravine, kuris pateko į daugelio muzikos kritikų geriausių metų albumų sąrašus. Tai buvo vienas nuostabiausių metų darbų, sukūręs beprotiškai tikslingą atmosferą, kurios keliamų emocijų niekas atkartoti negali iki šiol. Savaime suprantama, taip aukštai užsikėlę kartelę, jų ateinantys albumai yra laukiami su didžiausiais lūkesčiais. Greta abu turi muzikinių projektų, kuriuose dėlioja panašios stilistikos vizijas. Erikas intensyviai dirba su savo solo kūryba – Svarte Greiner, Xhale, taip pat keliose grupėse, turi įrašų studiją Miasmah, bei yra grafikos dizaineris. Otto yra kiek pasyvesnis muzikine prasme, daugiausia dirba su DC, tačiau kartu su Huw Roberts pernai yra išleidęs albumą po Nest etikete.
Owl Splinters tolsta nuo pirmtakų. Jei Pale Ravine neturėjo nieko bendro su pirmąja kultine plokštele Neon City EP, tai ir šiųmetinis darbas nesidairo atgal (aš praleidžiu jų skaitmeninę, albumo trukmės kompoziciją Levende, 2006). Jis – tamsesnis, sunkesnis ir jei galima taip pavadinti – mažesnis. Mažiau kūrinių, mažiau instrumentų, kiek mažiau (trumpiau) laiko besiklausant. Bet argi tai sudaro esmę (?). Vaikinai šį albumą sukūrė labai impulsyviai – kaip jie patys įvardina, išsinuomavę violončelę savaitgaliui, norėjo išpešti iš jos ką nors šviežio. Yra labai dėkingi Nils Frahm‘ui, leidusiam dirbti jo Durton studijoje, tokiu būdu patapusiam beveik trečiuoju DC nariu, padėjusiam suvesti įrašų nuotrupas darbui su Cubase.
Kiek nepatiko jų albumo vizijos stoka (teigė, kad neturėjo įkvepiančių šaltinių, pagrindinis juos viliojantis aspektas – gyvas albumo atlikimas), tačiau norvegai ir šiame albume išlaikė nuostabią jungtį tarp Dark Ambient ir Moderniosios Klasikos manipuliuodami tik violončele, fortepionu ir keliais elektroniais šnaresiais. Ilgosios kompozicijos (The Day I Would Never Have, Close Forever Watching) savo subtilia, minimalia kaita sustabdo visus veiksmus, kuriuos atlieki klausydamas. Mintyse lieka tik garsas ir abstraktus, lyg nusukto objektyvo ryškumo, žvilgsnis į pasaulį.
Vertinant visą darbą, banaliai galima pasakyti, jog jis nuostabus. Tai lyg viena kompozicija, kurioje du instrumentai – violončelė (Otto) ir fortepionas (Erik) palaikydami simbiotinį ryšį bendrauja su tamsia muzikos didybe. Klausant jį, galima regėti tylą, kurioje sklandančios kasdienių rūpesčių mintys, paskęsta retorikos melodijose nusinešdamos į tamsų, mistinį svaigulį.
Albumas norintiems panirti rimtyje.
Labai laukiau šio albumo. Ir nenusivyliau 🙂