Beacon – tai Bruklino duetas, susidedantis iš Thomas Mullarney ir Jacob Gossett. Jų kelias į pripažinimą prasidėjo Ghostly International nuo dviejų EP No Body ir For Now išleidimo. Jie tada varė minimalistinius, r’n’b ritmais mieštus instrumentalus. Tam tikros meditacijos tamsoje, per kurias skleidėsi ir svarbiausia muzikinė tema – meilė. Mano pažintis su jais prasidėjo nuo mikso, įrašyto oki-ni.com. Šiam visokius skudurus ir snikerius parduodančiam saitui jie sulipdė miksą kiekvienas po 1/2, nesibaimindami tokių atlikėjų kaip Instra:Mental, Machinedrum ar netgi Burial. Iškart įkvėpė pagarbą.
Debiutinis LP, gi, dalykas – skirtingas ir Beacon albumą aprašinėti – sunku. Jis toks vienodai tolygus ir nušlifuotas, kad tam, jog ištrauktum kažką išsiskiriančio, reikia gerokai įtempti ausis. Penki-septyni prasukimai šiek tiek visgi padėjo.
Visų pirma, jau pavadinimas The Ways We Separate sufleruoja apie ką pagrindinė albumo mintis. Tai išsiskyrimas, gyvenimas kartu ir atskirai, individo augimas virš savęs ir siekis kažko daugiau. Žodžiu, įvairios separacijos formos ir būdai.
Pirmasis LP gabalas Bring You Back iškart ir paduoda to išsiskyrimo ir ilgesio nuotaikos. Netikim, kad duetas taikė į nepilnametes, išgyvenančias nelaimingą meilę, ir varom toliau. Tačiau tarp Feeling‘s Gone ir Between The Waves – surasti 10 skirtumų irgi prireiktų sėkmės. Tiesa, pirmasis turi neprastą remiksą, kurį padarė mano mėgstamas buvęs La Roux klavišininkas, nusukęs house/disco grojimo keliais – Fort Romeau.
Paradoksalu, bet išskirtinis albumo gabalas – Drive – pasigirsta dar net neįpusėjus albumo. Įdomu ir tai, kad jis galėjo nepatekti į jį, nes boso linija jam buvo kaip senas skečas, parašytas dar prieš porą metų. Tačiau bičai pridėjo perkusijos, gitarą ir naują vokalinę partiją. Iš viso to gavosi tikras melancholijos grynuolis. My heart’s grown cold / From being alone. Then I found someone / To get me home / You said go on. Šaltoko metalo prisodrinta atmosfera ir išgrynintas vienišumo jausmas čia tiesiog smelkiasi į ausis. Nors visažiniai discogsai ilgagrojį priskiria downtempo lentynėlės, šitoje albumo atkarpoje pasigirsta ir tamsesnės synth pop užuomazgos.
Pasak Thomas Mullarney, albumo idėja susideda iš dviejų rūšių separacijos: kai du subjektai vystosi atskirai vienas nuo kito ir kai mes augame atskirai patys nuo savęs. Per santykių prizmę du vienetai kartais tampa vienu, kai vienas iš jų yra kito rezultatas. Skamba pakankamai painiai, tačiau muzika – kaip raktas į paaiškinimą.
Toliau duetas sėkmingai dypina ir švelniai virkdo, bet negniuždo. Vietomis užgriebia įdomesnių pauzių ir nutylėjimų. Kaip pvz. Late November. Tai iš dalies paaiškina aplinkybė, jog Thomas ir Jacob kurdami albumą eksperimentavo su naujais instrumentais, tarp jų – analoginiai sintezatoriai, gitaros, itt.
All in all, Beacon debiutas – blyški downtempo plaštakė, neišnykstanti dienos šviesoje, tačiau labiau primenanti ilgesingas vasaros naktis. Guodžiantis, bet kartu ir viliojantis į tamsą darbas.
