Arba Apolonas yra Banco De Gaia. Bent jau world muzikos olimpe ir su sintezatoriais, o ne su lyra. Prieš porą savaičių Toby Marks išleido Apollo, dar kartą užmušdamas paviršutiniškos muzikos drakoną Pitoną.
Toby Marks, arba Banco De Gaia, yra atlikėjas, kuris savo kūryba pataiko į labai didelį sprektrą ausų, nepaisant to, jog iš esmės tupi underground‘e. Žmogus, kurio albumuose dažniausiai skamba ta pati pasaka apie Tibetą, tik su daugiau raudonkepuraičių. Labiausiai jo karjeroje vertinu Big Men Cry [1997], The Magical Sounds Of Banco De Gaia [1999], Igizeh [2000] ir You Are Here [2004], kurį jis kadaise fantastiškai pristatė Vilniuje. Kiekviename albume yra supinti maždaug aštuoni ambient, dub, IDM, house, techno kūriniai, apvilkti world motyvais. Autorius yra inirtingas kovotojas už Tibeto teises ir jo kūrybos stilistika yra įkvėpta iš rytų kraštų, todėl kartais ji primena grynakraujus indėnus stovinčius prie Akropolio (mūsų, ne graikiško) įėjimo su gitarom. Tai pusiau atsispindi žemiau pateiktame kūrinyje, nors į pabaigą įsiterpiantis saksofonas suteikia smagaus psichodelinio šarmo.
Su išimtimis, bet sunkiausiai jam sekasi su tuo techno kūriniu kiekvienam albume, (ne išimtis ir šiųmetinis Apollo – Eternal Sunshine yra nemaža tragedija), tačiau dažniausiai downtempo kūriniai yra iš tikrųjų magical sounds of him. Apollo lėtesnės stilistikos kūriniai For Such A Time, Apollon, Oreia atspindi senąjį kūrybos periodą, kuomet šiltumu, bei struktūriniu sudėtingumu (dažniausiai jam akomponuoja keli gyvi instrumentai – saksofonas, violančelės, gitaros ir įvairiausi būgnai) ekstaze užpildo širdį bei mintis. Tas stilių nepriklausomybės balansas, kurį sugeba pateikti Banco – būtent ir yra jo išskirtinumas, tikroji kūrėjo galia. O su netinkamais greitosios elektronikos kūriniais tikiuosi ateityje nepersistengs.
Kaip teigia pats autorius, jis tikisi, kad nereiks laukti dar septinių metų iki kito jo albumo. O šiuo metu džiaugiamės grįžimu.
