Baltijos Elektronika 2012:
kaip ten viskas buvo iš tikrųjų

Leidome sau prabangą konferencijoje turėti kelis žurnalistus, tad ir parašysime dvigubai.

Ramūnas Kei

Pirmojoje Baltijos Elektronikos konferencijoje nebuvau, todėl palyginti galiu tik antrąjį blyną.

Šeštadienio rytą įtemptai žingsniuoti senamiesčio gatvelėmis, kai sniege dar neataušę paskutinių dūzginėtojų pėdos buvo kiek neįprasta, bet tuo pačiu ir smagu, žinant, kad bendraminčių ten tikrai bus. Tik įžengus, pasitiko beveik iki pat durų nusidriekusi eilė, kuri, beje, paliko dvejopą įspūdį – paaiškėjo, kad žmonių nebuvo per daug, tiesiog mergaitės dirbo ne taip sparčiai, nes kiekvienas dalyvis turėjo gauti iDeal maišelį. Ne, oboulio produkcijos ten nebuvo, tik šiek tiek spamo, kurio randi ir pašto dėžutėj, universali juostelė ir konferencijos programa.

Viskas kiek vėlavo, todėl įsitaisius šiltoje auditorijos kėdėje, teko luktelti pirmojo konferencijos skaitovo – Tomo Pečkio. Gal dėl to, kad pirmas, kad troškino, o ledus laužt reikėjo nedelsiant, jo pranešimas kiek buksavo. Nors akivaizdu, kad parašius knygą apie elektroninės muzikos istoriją, žodžių neturėtų trūkti, bent jau pirmoje dalyje Pečkys puškavo, akivaizdžiai jaudinosi ir daugiau sausai atpasakojo nei iliustravo pavyzdžiais. Na, bet papasakoti jis tikrai turėjo ką – nuo sovietinių diskotekų, kurioms rengti reikėjo gauti leidimą bei reivų ant Klaipėdos stogų (surinktų žmonių kiekis nuotraukose iš pradžių labiau priminė Berlyną!) iki mūsų tėvų amžiaus didžėjų išmonės užkoduoti grojamą užsienietišką produkciją išgalvotomis istorijomis. Pasirodo, anksčiau buvo ir uždraustų grupių sąrašai, kuriuose net Tina Turner kūryba buvo netinka, o Village People pasižymėjo violent content. Tai jau tikrai, kad back in the days diskotekininkams gyventi buvo sunkiau. Buvo pakankamai įdomaus turinio, tačiau būtų užtekę ir foto peržiūros, iliustruojant jais komentarais, juolab, kad visa tai turėjo tilpti į akademinę valandą.

Išvakarėse subrainstormintą ir improvizuotą diskusiją apie ACTA papildžius Splinteriui, Vidžiui, AGATA direktorei, buvo galima laukti daugiau. Kiekvienas pateikinėjo savo argumentus, bet buvo panašiau į šūvius į atskirus taikinius, o ir pats diskusijos objektas sunkiai dažnam vakarėlininkui suprantamas, nes perskaičiusiųjų ACTA rankų miško nebuvo. Galbūt reikėjo koncentruočiau tą siaubą-baubą įvardinti ir ką gi jis gali/pakeis realiai mūsų kasdieniam gyvenime.

Estafetę perėmus festivalių rengėjams iš Sattos, Yagos, Sūpynių ir Tundros organizatorių, žodinės batalijos kiek nurimo. Iš esmės paslapčių ir stebuklingo recepto, kaip suorganizuoti savo festivalį nebuvo. Turint galvoje, kad ir rinka turi pakankamai visko, ką pasiūlyti, nes visi minėti festai iš esmės atspindi ir turi už jų stovinčias atskiras bendruomenes. Kad Satta Outside turėjo arba plėstis, arba tapti uždaru festu, aišku buvo ir taip, na, o diskusiją paįvairino neaiškias technologijas ir šamanizmus geram orui išgauti naudojantis Daimon.

Pietų pertrauka nudžiugino pasirinkimu. Prisijuokavus, kad bus krekerių, netrūko ir šių, bet kibinai bei sriuba taip pat tiko puikiai. Minusas tik tas, kad trūko vietos, o ir valgyti eilėje nelabai patogu. Anyway, pagarba organizatoriams, kad pagalvojo ir apie dalyvių skrandžius bei laiką.

Galbūt iš dalies paveikė ir pietūs, bet diskusija su Jennifer Cardini pradėjo gipsuoti akis. Specifika, su kuria susiduria moteris dj, neypatingai sudomino.

Ją pakeitęs Zilnys per keliolika minučių pažėrė pusnį kritikos. Nepasididžiavęs pažerti sūrių pastabų ir patiems konferencijos rengėjams, Ramūnas perbėgo per blogus pranešimų spaudai pavyzdžius, bet mažai ką nustebino, atskleidęs, kad viename didžiausių šalies dienraščių pranešimai apie elektroninę muziką nesulaukia didesnio skaitytojų dėmesio arba kad kartais pranešimų redaguoti nėra laiko.

Tai, kaip reiktų sudominti publiką ir skaityti pranešimą, geriausiai parodė Tomas Auksarankis Ramanauskas. Jo pranešimas tema „Aš esu genijus, bet niekas tos nežino“ smūgiavo tiesiai į taikinį. Koncentruotai, taikliai ir tuo pačiu step-by-step jis sudėliojo pradedančiųjų atlikėjų ABC. Ką daryti, kaip būti pastebėtam, kaip vadintis ir geriau – ne. Galbūt ir ne visos idėjos buvo tokios, kurios praverstų visiems, bet ir dabar apie hypem.com ne visi žino. Taisyklės, aišku, galioja, tik jeigu muzika su kokybės ženklu.

Konferencijai persiritus į antrąją pusę, Dubauskaitė ant sėdmaišio prisėdo su bene laukiamiausiu šeštadienio svečiu – Ewan Pearson. This guy can talk for hours. Nepasimestų ir Seime. Papasakojęs apie savo patirtį, UK miestų muzikines tradicijas bei kodėl vieni muzikos žanrai gauna daugiau dėmesio negu kiti bei dar galybę dalykų, EP dar gerokai užtempė atsakinėdamas į dalyvių klausimus. Toks įspūdis, kad ne visi spėjo susekti klausimų ir atsakymų minties giją. Arba tiesiog nappers gonna nap…

Konfą uždariusi Vaiperio moderuojama Laužytų ritmų diskusija priminė senų klasiokų susibūrimą po pamokų. Neaišku, kokiame penktadienio vakarėlyje lėbavęs Jacques Gaspard Biberkopf paliko tuščią vietą ant sėdmaišio, kur dar prisėdo Freshas ir Quazaras iš Mondayjazz bei jaunasis Brolis. Šioje diskusijoje aiškiai trūko bent vieno kritiškiau nusiteikusio oponento. Netikėtai prisėdęs MC Messiah daugiau papasakojo apie savo asmeninius planus nei, kodėl anksčiau tie bytsai nebuvo madingi ir kur visa tai veda. O tai kad miksus reik klausyt namie, o pasirodymuose MJazz siekia stebinti – natūralu. Taigi diskusijoje išgirdus atsakymą į klausimą „čia repuoji?“, tapo aišku, kad artėjama prie finišo.

Reziumuojant – diena, praleista įdomiai, gal kiek pritrūko pramiegojusių vakarėlininkų bei polemikos, nes diskusijų norėjosi ir aštresnių. Kaip ten bebūtų, iniciatyva iš už vakarėlių ir klubų ribų visada sveikintina, o antras blynas duoda pagrindo tikėti, kad jų bus ir ateityje.

—

 

Andrzej Bong

Visų pirma, atsiprašau už Ramūną. Sakiau vaikams nerūkyt saldainių…
Paskui taip ir gaunasi. Jennifer, bliat, Cardini iškart po pietų.

Taigi, pirmas pranešimas vėlavo apie 40 minučių dėl eilės. Tomas Pečkys rašo knygą apie šokių muzikos kultūrą Lietuvoje. Tad jam tai buvo puiki galimybe pasitreniruoti su pristatymais. Nepasakyčiau, kad sekėsi gerai (ypač iš pradžių). Tomas kalbėjo nerišliai (ypač turint omeny faktą, kad skaitė iš lapų), kartais užsikirsdavo, dažnai atsigerdavo (o kadangi yra gerai išauklėtas, tad kaskart atsiklausdavo publikos), labai jaudinosi ir to pasėkoje kartais buvo panašus į Filadelfijų (tai toks Radioshow personažas). Bet šiaip jis visai fainas mažas.

Akivaizdu, kad jei pasakoji apie šokių muzikos ištakas, turi pradėt nuo šešiasdešimtųjų, o tuomet Lietuva buvo TSRS sudėtyje. Konferencijos išvakarėse prisiminėm knygą Diskotekos ABC, tad puikiai žinojome, kas yra diskotekininkas ir kaip buvo auklėjami komjaunuoliai.
Tikimės, kad knyga Tomui gausis įdomi. O jam pačiam neprošal surengti daugiau pranešimų.

Leidybinės bendrovės Playhouse  bosas Heiko MSO pradžioj apsirgo, paskui turėjo būti videoskambutis su juo, o paskui jį visai pamiršo. Vietoj jo pranešimo kiek spontaniškai buvo sugalvota diskusija apie nemažą atgarsį viešoje erdvėje sukėlusią ACTA sutartį. AGATA direktorė Agnė Masalskytė ir visiems žinomas Vidmantas „Vidis“ Čepkauskas turėjo vaidinti prokurorų vaidmenį, tuo tarpu Mark „taprasme“ Splinter ir niekam nežinomas Vytautas „Vydska“ Verseckas – jiems oponuot. Mindaugas „Nostra“ Čaplinskas lūpuose turėjo švilpuką ir turėjo būti tuo, kuris rėkauja break.

Tačiau išprovokuoti schvatkės taip ir nepavyko. Vidis nuo pat pradžių sugadino diskusiją greižtu „kas skaitė sutartį?“ (visoje salėje tokių atsirado gal 4-5). Oponentai savo ruožtu nepateikė jokių konkrečių argumentų, kodėl jie prieš. O kam? Protestuot visuomet smagiau.

Tada festivalių Satta Outside, Tundra, Yaga ir Sūpynės orgkomitetų nariai priėjo bendros išvados, kad didžiausias iššūkis festivaliui Lietuvoje – pati Lietuva. Per mažai mūsų čia, kad būtų ir pigu, ir atlikėjai geri. O pietūs buvo visai skanūs.

Po pertraukos Ramūnas Zilnys pasakojo, kad visi norintys pakliūti į didžiųjų portalų eterį pranešimus spaudai privalo rašyti nuobodžiuoju delfi stiliumi. Vėliau pats sau paprieštaravo, kad konferencijoje susirinkusių subkultūrų atstovams nachuj nereikalingi didieji dienraščiai, nes tikslinė auditorija informaciją apie atitinkamus renginius susižino kituose kanaluose.
Bet neprikibsi, kalbėjo gan profiškai, neužsičiaupdamas kaip koks Kesminas (gal dėl to, kad abu žili?), rišliai, į temą ir iliustruodamas konkrečiais pavyzdžiai (nesvarbu, ar tu Justas Čekuolis, ar Artūras Mirončikas, ar vienas iš konferencijos organizatorių). Visų klaidos buvo užakcentuotos.

Tomas Ramanauskas. Eilinį kartą priminė man tą personažą iš Pulp Fiction, kurį vaidino Harvey Keitel. Buvo ten toks kietas bičas, kur dviems imbecilams (Samueliui Džeksonui ir Travoltai) aiškino, kaip reikia atsikratyti negyvėlio kūno. Tomas lygiai taip pat šnekėjo apie akivaizdžius, daugeliui savaime suprantamus dalykus. Rėmėsi asmenine atlikėjo patirtimi (suprantama, juk jis– garsios grupės Metal On Metal vokalistas). Tik vat, rupūžė, moka jis teisingai pateikti medžiagą ir papirkti klausytoją/žiūrovą. Vienur panaudoja nestandartinį šriftą, kitur numeta subtilų juokelį… Na, neatimsi, profas.

Ewan’ą Pearson’ą kalbino Daina „Kotryna“ Dubauskaitė. Interviu, iš esmės, nuobodokas (ar po Ramanausko? ar diena į antrą pusę?) ir atsakymai nuspėjami. Na kas tau gali numatyt ateity dominuojančius stilius? Ewanas tai tik dar kartą patvirtino. Tik akcentuoti norėtųsi nelabai malonų faktą, kalbėt jis moka, o štai klausytis – nelabai. Ypač kai pertraukinėja moterį – labai egoistiška. Užtat dar kartą pasitvirtino taisyklė. Emanuelis Ryklys norėjo užduoti just a short question, bet užteko jam prieš tai europietiškai pameilikauti it’s good to have you here, actually ir Ewano atsakymas virto ilga išpažintim, kaip jis ilgisi senų laikų.

Iškart po kavos pertraukėlės Jennifer Cardini prisipažino, kad visiškai nėra pasiruošusi pranešimui ir siūlo diskutuoti klausimas/atsakymas forma. Taip ji papasakojo apie nelygybę tarp vyrų ir moterų DJų tarpe, ką ketina veikti „kai pasens“ ir kitokias subtilybes.

Toliau tiesiai iš lėktuvo atvarė Vaiperis, iškart įnešė sumaišties, išspardė kaladėles, lyg būtų priniūchinęs ko. O Tomas Boo ir kažkoks prancūzas (Jacques Gaspard Biberkopf) visai neatvarė. „Diskusija“ irgi gavosi savotiška. Tiksliau ji iš vis nesigavo. Arba gavosi apie nieką. Nes nei ten raidos, nei ten ištakų, nei ten ateities. Nei jie patys nežino kas tie bytsai. Nei Justas Fresh, nei Quazar. Hipsterių šaika, blia. Arba ne, tik wannabe hispterių. Tikri hipsteriai (kalbu apie duetą Crim3s) tuo momentu dar tik ruošėsi groti Energetikos ir technikos muziejuje.
Bet gal tai net ne diskusijos dalyvių kaltė? Diskusijos tema visai ne diskusiška, o labiau primena paskaitos pavadinimą.

Jei reikėtų lyginti su pirmąja konferencija, tai ana man labiau patiko. O šiaip neblogas daiktas ta Baltijos Elektronika. Tik reiktų gerai pagalvoti, kur ir kaip toliau su ja judėt.

Nuotraukos: Aistė Šidlauskaitė

 

P.S. Tiesa, dar buvo dirbtuvės (workshop) su Dirk Leyers ir Nerk. Ten nebuvom užsukę, bet sakė, kad nusivylimas. Ne mokytojais, o besimokančiais. Too expensive. Gauni iš įspūdingą raiderį, stengies aprūpinti aparatūra, o iš planuotų 18 dalyvių užsiregistruoja vos 6. Tai tas pats, kas pralaiminėti vibratorių ir sulaukti vos 6 komentarų. Tikėkimės, kad dalyvavę dirbtuvėse gavo naudos (kiekvienas už tris).