Šiandien į mano pašto dėžutę įkrito naujas, vos prieš savaitę pasirodęs Bad Sector albumas Cephus. Kadangi Massimo Magrini (pagrindinis Bad Sector projekto kūrėjas) yra vienas iš mano herojų – naujo albumo labai laukiau ir labai skubu dalintis pirmais įspūdžiais.
Rašant „naujas“ šįkart turimas omeny tikrai naujas albumas. Prieš tai buvęs šviežiausiu albumas Chronoland buvo išleistas prieš keturis metus [2011]. Po jo buvo perleista visa krūva ankstesnių BS relyzų: Transponder [2011], Ampos [2012], Idioblast [2012], Unification [2013], Neurotransmitter Actions [2014] ir, aišku, vienas žymiausių – Kosmodrom [2014].
Vardinu šiuos pavadinimus tam, kad įsivaizduotumėte:
a) kaip yra užkaišomos išalkusių gerbėjų apetito skylės tarp naujų albumų;
b) kokia paklausa naudojasi šis sąlyginai mažai žinomas projektas, kurio albumai susilaukia trijų perleidimų.
Taigi, ką gavom po 4 metų? 50 minučių trunkančius 11 instrumentinių kūrinių.
O svarbiausia – nemažai permainų.
Albumą reklamuojantis vaizdo klipas nemelavo.
Tad pagrindinė naujovė – ritmas. Prie to dar prisideda fuzuotos gitaros.
In this new release m.magrini left aside his more experimental vein creating a series of retro-modernist tunes using his usual tools joined with a little bit of acoustic drums and electric guitar.
A set of surprisingly rhythmic and organic songs, supplemented with minimal and conceptual “lyrics” .
Made by mixing digital structures and analog warmth, this album is another weird planet in the (pretty large) universe of Bad Sector.
Šokas? Ne. Lengva nuostaba? O, taip!
Nuostaba todėl, kad ritmas – gan retas ir net keistas ginklas ambient muziką propaguojančių atlikėjų arsenale (aštuoni iš dešimties Bad Sector albumų apsiėjo be ritminių struktūrų). Juoba, su fūzuotom ritmingom gitarom. O nešokiruoja, nes vienas toks „išsišokimas“ (Kosmodrom [2005] pavidalu) susilaukė nemažo pasisekimo.
Visa kita – firminis Bad Sector skambesys. Melodinga, kaip visad. Ko gero, tai vienas labiausiai accessible BS albumų. Spėju, kad ilgainiui populiarumu jis pralenks ir Kosmodromą.
Skirtumas tik tas, kad anas tyrinėjo kosmosą pro rusiškų erdvėlaivių iliuminatorius, o Cephus bando perduoti kažkokią užšifruotą žinutę. Viename kūrinyje (Darion) ze džeman mergaitė diktuoja skaičių seką (sechs, sieben, null, eins, acht…), bent trijuose kituose – naudojama NATO fonetinė abėcėlė (Lima, November, Mike, Sierra, Kilo…), dar kitur (kiečiausiame numeryje Jimena) vardijami rusiški vardai (Женя, Дмитрий, Ольга, Константин, Борис, Семен, Иван…). Vizualizacijos su spausdinimo mašinėlės detalėmis.
Akivaizdu, kad Massimo bando kažką pasakyti. Bandžiau sudėlioti primas raides – gaunasi nesąmonė. Matyti filmai (permėčiau mintyse istorijas nuo The Imitation Game iki… Fifth Element) ar Umberto Eco knygos – irgi nepadeda. Bet nesikrimsiu. Nuo to tik įdomiau bus klausyt ateity.
Iš esmės Cephus, atsižvelgiant į skambesį, drąsiai galėjo pasirodyti po tokių leidyklų kaip n5MD, Type ar Tympanik Audio vėliava.
Albumo ištraukas galima paklausyti čia. Nusipirkti kompaktą – ten pat.
