Autumn’s Grey Solace – dream pop duetas iš JAV, deja, nepelnytai ne itin žinomas plačiuose šio žanro vandenyse ir labiau linksniuojamas goth scenos ratuose bei didelių stiliaus mylėtojų gretose. Tiesa, nemaža jų skambesio dalis stipriai linksta į ethereal ar ambient stilistines erdves, menančias Black Tape For A Blue Girl ar Cocteau Twins savo labiausiai abstrakčiuose momentuose. Autumn’s Grey Solace beveik neturi jokių rokavų atributų, viskas vilnija švelniomis, lygiomis, pasakiškomis ir melancholiškomis garso bangomis. Su subtiliu goth prieskoniu.
Naujasis projekto darbas Divinian, nuostabiai pratęsia jų skambesio tradiciją. Ir jei ankstesniuose darbuose duetas mėgdavo eksperimentuoti aštresnėmis gitaromis, intensyvesniais ritmais, tai šįkart girdime visiškai išgrynintų žanro atributų derinį – lopšines grojančius mušamuosius, gilius, erdvius sintezatorių tembrus, organiškai persipinančius su Erin Welton švelniu, aukštu, padangėmis plasnojančiu vokalu, skambančiu greičiau tarsi papildomas instrumentas visumoje nei atskiras derinys. O Scott Ferell gitaros tarytum pianino lašai subtiliais interliudais ir melodijomis priduoda papildomų švelniai melancholiškų atspalvių. Nuostabiai išbaigtas derinys.
Kad ir kaip nuskambėtų, Autumn’s Grey Solace kiek nutolo nuo shoegaze scenos principo atsisakyti klavišinių ir visą skambesį grįsti gitaros techninėmis galimybėmis. Darbe klavišinių daug ir jie – tarsi pagrindinis erdvės ir nuotaikos kūrimo komponentas. Tačiau jų tembras beveik neturi jaučiamo sintetinio prieskonio ir skamba tarsi Erin pritariamasis vokalas, glotniai kažkur tolumoje atkartojantis visą melodiką. Iš esmės, tokiu pačiu principu buvo pagrįstas ir jų praeitas darbas Eifelian, tačiau ten tuo buvo kiek užsižaista ir tas ne visada skambėjo gerai. Tuo tarpu čia, pasiektas puikus tarsi per laiką subrandintas viso to balansas.
Šiuo atveju labai sunku rankioti kūrinius ir atskirtai aprašinėti. Darbas labai vientisas ir kiekviena daina atsiskleidžia kaip neatsiejama viso albumo kosmoso dalis. Viskas plaukte plaukia grožiu, harmonija, gelme, subtilumu. Autumn’s Grey Solace – savotiški minimalistai, nes išgryninę esminius savo nuotaikų ir skambesio komponentus sustiprino savo muzikos efektą. Tad čia nėra dramos, grečiau kontempliacija, gryna estetika, tarsi grožėtumeisi saulės nuaukstintu rudenio mišku ar pieva. Tai – garso pasaka, lyrinė abstrakcija.
