Nesu lietuviško kino mėgėja, tačiau kai apie mūsiškių sukurtą filmą kalbama tiek, kiek apie Aurorą, ignoruoti tokio kiekio liaupsių bei gausybės tarptautinių apdovanojimų ir nesusidomėti paprasčiausiai neįmanoma. Kristinos Buožytės antrasis pilnametražis filmas Aurora (tarptautinis pavadinimas Vanishing Waves) jau antrą savaitę iš eilės Skalvijoje ir Pasakoje pritraukia pilnas sales žiūrovų, o spaudoje vis dar nemažėja straipsnių, recenzijų bei interviu su filmo kūrėjais. Ir išties, pamatęs šį filmą suvoki, kad reakcija adekvati, – filmas neabejotinai yra naujas vėjo gūsis visoje iki šiol sukurtoje lietuvių kinematografijoje.
Kaip ne viename interviu pati savo filmą apibūdina režisierė Kristina Buožytė, – filmas yra bandymas sujungti mokslinės fantastikos žanrą su meilės istorija. Filmas pasakoja apie mokslinį eksperimentą, kuriuo tiriama, kaip žmonių smegenys sąveikauja neuroniniu lygmeniu. Rodomi aštuoni laboratorijoje mokslininkų stebimi prisijungimai, kurių metu eksperimento dalyvis bioinformatikas Lukas (akt. Marius Jampolskis) keliauja komoje esančios Auroros (akt. Jurga Jutaitė) pasąmonės labirintais. Vis dėlto filmo pradžioje išties nėra labai lengva suprasti, kas, kaip ir kodėl bus daroma, ko, mano nuomone, mokslinės fantastikos žanre būti neturėtų. Žinoma, nors laipsniškai viskas daugmaž paaiškėja, man detalumo paties eksperimento specifikoje šiek tiek pritrūko.
Pati įdomiausia filmo dalis yra stebėti, kaip eksperimento veikiamas keičiasi pats Lukas. Eksperimento pradžioje net nežinodamas, kad keliauja moters pasąmonės srautais (tokios detalės nuo jo tikslingai slepiamos, o Aurora vadinama Šaltiniu), jis, prisijungimų metu regėdamas Aurorą, pradeda jaustis kaltas prieš savo mylimąją Liną (akt. Martina Jablonskytė). Ilgainiui stebi visišką Luko realaus ir pasąmoninio pasaulio ribų susiliejimą, kas pagrindinį personažą priveda ir prie gana drastiškų sprendimų. Tokio įdomaus personažo kismo jau senokai nebuvau mačiusi, o juolab lietuviškame kine.
Kalbant apie pačių aktorių pasirodymą filme, tai neabejotinai visas įmanomas liaupses atiduodu Jurgai Jutaitei, prieš kurią gerokai nublanksta net ir populiarusis Marius Jampolskis. Viso filmo metu jauna aktorė stebina ne tik savo dievišku grožiu, tačiau ir nepaprastai įtikinama vaidyba. Pamėkliškos akys, mergaitiškas juokas, lengvi ir natūralūs judesiai net atviriausiose scenose – viskas byloja ją esant nepaprastu talentu. Tuo tarpu Marius Jampolskis man filme pasirodė kur kas prasčiau, tačiau nesu tikra, ar dėl to, kad jis jau ganėtinai pabodęs tiek televizijos, tiek teatro veidas, ar tiesiog dėl to, kad J.Jutaitė buvo jam per stipri partnerė. Vis dėlto jį norėčiau pagirti už tai, kad nesijautė tos juokingos balandiškos vaidybos prieskonio ir akivaizdu, kad skirtingai nei dauguma Lietuvos aktorių, M.Jampolskis geba skirti teatro sceną nuo filmavimo aikštelės.
Dar vienas aspektas, kuriuo šį filmą man atrodo svarbu aptarti, yra net ne pati meilės istorija ar kaip ji vystosi, o filmo nuogumas. Nors netrūksta interviu apie tai, kaip (ne)sudėtinga buvo pagrindiniams aktoriams tiek daug filmuotis nuogiems, man čia kyla klausimas, ar išties tiek tos drąsos buvo reikalinga. Nepaisant to, kad apskritai nesu nusistačiusi prieš nuogumą kine, man jo buvo kiek per daug (vis dar labai gaila tų pusamžių tetų ir dėdžių mano eilėje, kurie iš nepatogumo pusę filmo kriuksėjo, krenkštė ir visais kitais garsiniais būdais leido suprasti, kad jiems nepatogu į tai žiūrėti). Iš esmės labiausiai šiuo klausimu nepatiko vienintelė scena, kuomet filmo pabaigoje esi priverstas bene keturias minutes, skambant puikiam garso takeliui, stebėti ekrane bešmėkščiojantį Mariaus Jampolskio užpakalį. Nors tai ir vienintelė scena, kurios aš prasminiais ryšiais ar filmo koncepcija nepateisinu, man tai tiesiog taip paprastai filmą iš nuogo padarė pernelyg nuogu.
Galiausiai norisi pagirti filmą ir už nepaprastą vizualinę stilistiką (v. s. režisierius Bruno Samperis), kuri ypatingai daro įspūdį ir tik dar labiau išskiria filmą iš viso lietuviško kino. Tai tikrai nepaprastai maloniai stebina akį.
Apibendrindama įspūdžius, negalėčiau pasakyti, kad filmas man beprotiškai patiko, tačiau tikrai paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant tų kartais kiek nenatūralių dialogų ar vietomis perspaustos antraplanių aktorių vaidybos, režisierė Kristina Buožytė šiuo filmu įrodo, kad Lietuvoje pagaliau atsirado kino kūrėjų, kuriems rūpi ne tik turinys, bet ir forma. Telieka pasidžiaugti, kad tokio lygio lietuvių darbas buvo / bus pristatomas ne tik daugybėje Europos šalių bei JAV, o taip pat ir Pietų Korėjoje, Taivane, Japonijoje, Naujoje Zelandijoje ir Australijoje. Puiku puiku, tik taip ir toliau su tokio lygio filmais, gal pagaliau ne vien tik krepšiniu galėsim didžiuotis.
Vakar lankiausi Kaune Romuvoje, salė taip pat buvo pilna. Sutinku su autorės nuomone dėl filmo, bet skirtingai nei jai, man ypač patiko scena, su 4 minutėmis Jampolskio užpakaliu.
Šitiek visiems užkliuvusio užpakalio visiškai neužfiksavau, nors atrodo, kad įdėmiai žiūrėjau filmą. Pačio nuogumo man irgi nebuvo per daug – kažkaip tiek kiek ir reikėjo. Pati režisierė pristatinėjo idėją – veiksmas vyksta mūsų sąmonėje/sapnuose, o ten labai dažnai mes išgyvename savo keistų seksualinių fantazijų dramas. Mano kuklia nuomone filmas tikrai vertas 8+.
viskas saunu, taciau modernioje laboratorijoje galejo buti bevieles peles/klaviaturos 😀
Čia tokio paties lygio pastaba , kaip anuomet kai rodė DUBURĮ, kažkas bėdavojosi, kad filmas nepakankamai tikroviškas, nes ant batono tais laikas nebūdavo 4ių irėžių
Nemanau, kad cia tinkama pastaba. Beviele, tai reiskiasi, signalas perduodamas bangomis (standartas 2,4GHz). Paprastai atliekant tokius tyrimus, stengiamasi kiek imanoma ekranuoti patalpa nuo pasaliniu signalu…ir tikrai niekas tokiu atveju jokiu bevieliu peliu ar klaveturu nenaudos. Taigi, jai filme butu naudojamos beveles peles, tai atrodytu netikroviskai ir net komiskai…
Teko ir man sudalyvauti šio filmo žiūrėjime ir nors nesu a nei kokia kino kritikė, sukritikuoti degu noru:
Kaip mačiusi nemažai lietuviškų filmų, visų pirma, drįstu teigti, kad išpildymo atžvilgiu tai vienas prastesnių darbų. Neabejotinai pritariu idėjos originalumui ir nuostabumui, tačiau vaizdas skurdokas.
Pirkdama bilietą dėjau daug vilčių – vis gi tiek nominacijų ir liaupsių, juk negali būti ne nuostabu. Bet toli gražu.
Akis griaužė kontrastai: nuo super duper modernios “labaratorijos” iki penkis kartus griuvusios ir degusios ligoninės koridorių; nuo labai meniškų meilės scenų iki svarovskinių Barto batelių. Tiesa, snukin pastarasis gavo gan įspūdingai, net širdutė spurdėjo.
Apie Jampolsio užpakalį – apgink dieve, o ir papyčiai pas vyrutį veik pilnas B. Tiesa, bendrai estetikai stipriai gerklę rėžė ir apgamas su kuokštu pasišlykštėtinų plaukų. Natūralus žmogaus kūnas, pasakysite? – natūrali žmogaus reakcija, pasakysiu aš.
Kol kas tiek. Emocijos jau nurimo po nepasitenkinimo prieš savaitę išėjus iš kino salės už 20 litų. Pinigų negaila, gaila laiko ir sudėtų vilčių.
Bučiuoju.
Paskutinės trys scenos šitą nesąryšingą eklektiką pribaigia kaip gulintį šunį. Ypač bėgimas.
Taip, Bartas snukin gauna gan šauniai, nors sloumou brutalumo norėjos ir daugiau, dėja ir nosies ar kažko nuo veido Marius be postprodukcijos, ir be visa ko pakankamai prastos, nukąst taip ir nesugeba. Ir jausmas, jog postą gamino skirtingos rankos – vieni kadrai nepriekaištingai, kiti itin ne kažką.
Tuo tarpu jokių priekaištų Meškauskui ir Jampolskį stebėjusiam psichomedikui.