Vilniuje pasitikome pastarųjų savaičių herojus – Lietuvos vyrų krepšinio (ne baleto, gerb. vyr. redaktoriau) rinktinę. Daug nešnekėsime, nes tai vienas iš tų nereikalaujančių teksto įrašų. Turime tik du prašymus: atimti pilietybę iš gudručių, kurie sugalvojo, kad rinktinės pagerbimui tiks erdve nepasižyminti Rotušės aikštė su vieninteliu ir niekam nematomu ekranu, o tuos melomanus, kurie pakvietė “padainuoti” Kastanedą, uždaryti į belangę ir 24 val. per parą į ausis grūsti šio beviltiškiausio Marijos žemėje dueto dainas (jei tai galima pavadinti dainomis).
[nggallery id=222]
Bliat kaip mane baigia uzpist Oksana Pikul.
O sutikima ziurejau per reklamines pertraukas Hanibalo per BTV metu. Cj krepsininkai labiausiai ir bijo situ sutiktuviu, nes nu ant tiek boooring dalykas. Turi sedet ant scenos ir klausyt kaip kiti durneliai nusisneka, nusidainuoja ir pastoviai turi a la sypsotis pagal tai. Ziaurus reikalas
vieta ir muzika buvo tragiskos, o ir siaip viskas galejo trukti trigubai trumpiau. pasveikinai, paselai ir atia, kam ten tos yvos ir kastanedos buvo reikalingos?????????????
Kai mūsų šalies būtent krepšinio rinktinė laimi bet kokį aukštesnį apdovanojimą, žodis “Lietuva” ima skambėti taip pat banaliai kaip ir “meilė”, “pagarba” ir t.t. Visi šie žodžiai iš esmės pagal prasmę yra labai puikūs ir vertingi, bet kai masės ima tokius žodžius vartoti bet kur ir bet kada, jie netenka savo tikrosios prasmės. Taip ir su “Lietuva”, kurią visų rungtynių ir sutikimo metu skandavo turbūt beveik visa šalis milijardą kartų, nors iš tiesų pusę tos šalies be jokių sąžinės priekaištų prisivartoję alkoholio galėtų apmyžti Lietuvos vėliavą. Labai labai gaila, kad patriotiškumo jausmą sužadinti gali tik krepšinis, ir tai dar nežinia ar sužadina, ar tiesiog veikia bandos jausmas. Ne gana to, kad sutikimas buvo tiesiog tragiškai blogas, tai dar pridėjus visa apsimestinumą, gavome vemti verčiantį renginį.