Audioriver 2010: nuo Neries iki Wisłos I (+foto)

Foto: aroma

Penktasis Audioriver festivalis suviliojo ir šiemet, nepaisant to, kad 2010 atlikėjų sąstatas man buvo prastesnis nei pernai (negi vienas Four Tet gali nurungti Moderat, Telefon Tel Aviv, Ulrich Schnauss…?). Skirtingai nei prieš metus – vykti teko ne nuosavu automobiliu, o autobusu (vienu iš trijų) pilnu lietuvių. Už gerą kompaniją tenka mokėti sveikatos ir laiko atsargomis. Dėl debiliškos vežėjų kompanijos atsidurti Płocke pavyko tik apie vidurnaktį.

Šitoj vietoj lyriškas nukrypimas arba kitaip – vieta pasiteisinimui. Nerašiau atsiliepimo apie festivalį anksčiau, nes norėjau palaukti, kol įspūdžiai susikratys. Belaukiant ir Satta atėjo. O po kurorto juk reikia atsigauti… Todėl bandau prisiminti, ką mačiau ir girdėjau aną rugpjūčio savaitgalį Lenkijoje. Nes šį Krokuvoje gros The Chemical Brothers, Muse ir kitokie The Big Pink, todėl atsiranda pavojus vėliau sumaišyti kokius nors lenkus iš Coke Live su blankiu Mount Kimbie pasirodymu @ Satta.

Taigi, 24 valandą apie Black Dog galima buvo pamiršti, Dusty Kid dėl oro sąlygų buvo nutupdytas Katovicuose vietoj Varšuvos, o Way Out West Soundsystem teko klausytis jau atsiėmus akreditacijas besileidžiant nuo kalno. Nick ir Jody pradėjo nuo to, nuo ko pats pradėjau jų klausytis – Blue. Aišku, modifikuota ir pritaikyta 2010-iems, bet vis tiek beveik nubraukiau ašarą.

Bestatant palapines iš tolo girdėjosi Ajare garsai. Dar tikrai buvo Mindcircus , Domination, Killa ir The Gift.

Patekti į festivalio teritoriją pavyko kuomet Ellen Alien jau buvo apšilusi. Grojo nei tą, ko norėčiau (pvz. ką nors iš Berlinette [2003] arba Orchestra of Burbles [2006] laikų, naivuolis, ane?), nei tą, ko tikėjausi (kažką panašaus į šių metų Dust). Varė kažkokį pastaruoju metu vis labiau populiarėjantį pietų Amerikos tribal techno (nu kaip visi Villalobosai žodžiu). Buvo aišku ir „baltų“ gabalų, kaip antai Spacer Woman arba galvos nurovėjas Nous sommes MMM.

[nggallery id=191]

Hybrid viena akim mačiau eidamas pavalgyti. Taip, šitoj vietoj Audioriver neturi lygių (kaip ir pernai beje). Spaudos palapinėje pasirinkimas iš 4 (keturių) karšto maisto patiekalų. Valgiau skrudintą vištieną. Bandžiau suderintį su makaronais. Plius nemokamas alus, redbulis ir/arba kola. Kaip po tokios vakarienės (neribotą kartų skaičių) žurnalistai gali blogai rašyti apie festivalį?

[nggallery id=192]

Patenkintą skrandį išsinešiau kaip tik tuo metu, kai Simian Mobile Disco grojo It’s the Beat. Bet žiūrėti į kompaktus kaitaliojančius James+James nebuvo noro. Hustler galiu ir namie pasileist. Traukiau link Hybrid palapinės, kurią tą naktį valdė drum and bass.

[nggallery id=193]

Pirmą kartą joje pasirodęs prie pultų užtikau Plastician. Vanojo kaip reikiant. Ko gero rimtam d’n’b kitokių apibūdinimų nelabai surasi. Be to, nesu šios subkultūros žinovas, bet gyvas masyvus drumas mane kur kas labiau užveda nei monotoniškas klepu-klepu. Čia ir pasilikau. Sulaukiau biešeno Noisia šou. Lenkai tirpo laužytų ritmų ekstazėje ir kilnojo savo pripučiamą draugę.

[nggallery id=194]

Keista, bet vakaro vinimi man netikėtai tapo Jakes, kurio iki tol net nežinojau (nepainioti su MC Jakes, kuris anksčiau tą vakarą grojo su Neverafter). Negriukas dėjo riebų dubstep’ą. Tokį karonną, jei suprantat apie ką aš. Praeinant miegoti pro Circus sceną (čia ta, kurios pastoviai klepu-klepu) – Karotte skambėjo visai nerimtai.

Jau paryčiais prigulus palapinėje užfiksavau, kad paskutiniu numeriu jis sugrojo The Man With The Red Face. Kaip simboliška.

[nggallery id=195]

Diena užklupo karšta. Kadangi organizatoriai nelabai rūpinosi švara festivalio metu naktį (nes jiems pasirodo šiukšles paprasčiau surinkti, nei mesti į tam skirtą vietą), tai diena festivalio teritorija buvo uždaryta. Sumanus veiksmas skatinantis remti miestelio maitinimo įstaigas. Linksmojo fontano veidą kažkas pakeitė prileisdamas į jį putų.

[nggallery id=196]

Antro vakaro ekskursija man prasidėjo nuo lenkų Catz’N Dogz. Visai linksmą diskoteką jie surengė prieš pat mūsiškius.

O Silence Family buvo smalsu pamatyt ne tiek dėl jų pačių, kiek dėl lenkų reakcijos. Pagrindinė scena, dvi valandos, plius prieš Laurent’ą. Neblogai, ką? Ir lietuviai (tie, kur scenoje) nepasišiko. Juos palaikantys zemliakai – taip pat. Kokybiškas pasirodymas, „scenarijaus“ prasme gal kiek prastesnis už aną, bet viskas pakankamai techniška ir tikrai solidu. Viduj apsigyveno kažkoks pasididžiavimas dėl tėvynės (retas įvykis). Pritrūko draivo (nes juk minimalistų iš enjoy the silence šeimos tikslas nėra kalbasinti), bet lenkai priėmė daugiau nei entuziastingai.

[nggallery id=197]

Eilinį kartą užsukęs patenkinti skrandžio poreikių viena ausim klausiausi lenkų žurnalistų. „Geriausia iš to, ką mačiau“ – sakė vienas jų. „Tamta (red. apie Moniką) nic, ale ta, co była w niebieskiej sukni to szatan“. Juk suprantat, kad švedai neveltui investuoja…

[nggallery id=198]

Lorano mano planuose nebuvo, nes jis kirtosi su Four Tet. Tad laiko atsargas iki pastarojo išnaudojau žvalgybai į The Modern Deep Left Quartet. Keturi (logiška, sprendžiant iš pavadinimo) vyrukai išsirikiavę 2 prieš 2 gyvai grojo 3 valandas. Iš jiems skirtų 15 minučių laiko supratau, kad neprastai. Žiūrovų veiduose viskas buvo parašyta.

[nggallery id=199]

Nenorėdamas pavėluoti Hybrid palapinėje prie pultų užtikau kažkokį pamišėlį plika galva (Krazy Baldhead). Grojo iš plokštelių ne ypatingiau nei kiti. Kieran Hebden scenoj pasirodė nenutraukdamas pastarojo garsų. Iš karto griebė jautį už pautų. Po trumpos sąskambių dėlionės išryškėjo Sing motyvai (prilygo šitam čia). Fortetas vyniojo šviežiai ir neprarasdamas subtilumo. Nei kiek nesigailėjau iškeisdamas Loraną ir Ryčką į šitą arabiškos išvaizdos jaunuolį. Pamalonino iš širdies. Nieko nepagailėjo. Buvo ir (išties angeliškas) Angel Echos, ir jojantis Love Cry. Pasirodymą gal kiek apkartino pabaiga, kurios metu susidarė įspūdis, kad Kieranas per 10 min norėjo spėti sugroti 20 minučių programą. Bet visumoj – geriausias festivalyje.

[nggallery id=200]

Grįždamas po jo bent pauostyti kuom šiandien kvepia tas Plastikmanas pagrindinėje scenoje mačiau Hadouken!. Visiškas mėšlas. Sakau jums ranką ant širdies padėjęs. Ir ant jų padėjęs. New rave mažvaikiai po keliskart per dainą šūkaujantys this is your last chance, Poland. Juokinga. Net nebūtinai iškart po Four Tet.

Ryčka nenustebino (kaip ir pernai). Ok, gali jis ten išsipisinėti su visais muzikos ir vaizdo sinchronais (kitą dieną girdėjau legendų apie jo soundcheck’us, kuomet tikrinami paeliui trisdešimt keli kanalai ir Rička pilnai valdo muziką, LED’ą ir dar krūvą papildomo šūdo), gerbiu už darbą, bet kuomet muzika manęs nekabina – jokios papildomos švieselės nepadės. Galit pravardžiuoti pensininku, bet Consumed vis vien geriausias albumas. Net jei gyvai jis „neskambėtų“. Prie savo nuomonės ir pasiliksiu. Bet nenusiminkit, Marius viską matė.

Magda žinojau, kad ars panašią vagą, tad patraukiau ieškot įdomesnių vietų. Dar dieną kažkoks kabake sutiktas lenkas pasakojo, kad Spor jam vieni svarbiausių šiąnakt. Kaip tik pakeliui Main steidže. Ir ką? Drum and bass kaip drum and bass, agresyvus, riebus… bet projekcijos! Skraidantis Jet Li pradžioj atrodė kaip nevykęs sumanymas, bet vėliau šitoks lėtų tigrų ir drakonų šokis virš eglių/ežerų labai gerai žiūrėjosi ir kontrastuodamas pabrėžė muzikos greitį ir agresiją. Užtrukau čilindamas ant kalnelio priešais.

Metro Area atrodė lengvai prognozuojami, o Anthony Rother nelaukiau.
Tuo tarpu dėdė vairuotojas laukė 12 valandos dienos, kuomet rinksimės prie autobusų ir …  vėl prasidės.

Vieta: 9/10 – geriau buvo tik šiemet Spartoj
Organizacija: 9/10 – peikit kiek norit dėl šiukšlių ir dieninių pauzių, bet vis tiek
Kaina: 70-100zl – palyginkite sąstatą su bet kuria Satta ar Sūpynėmis (žinau, nepalyginami dalykai, kuomet nesugebam pritraukti rėmėjų)
Maistas: 9/10 – skanu ir dvigubos porcijos
Oras: 9/10 – visos (išskyrus pirmą) audros šonais
Publika: 8/10 – marozų daugėja
Gražių merginų: lietuvės gražesnės, lenkių veidai kažkokie… lenkiški
Bendras: 9/10