Pastarąsias dvi vasaras klausiau Deafheaven disko Sunbather (on heavy rotation). Labai keista situacija, kuomet per Lemon Joy koncertą, tualete prie tavęs prieina bičas ir sako: „Mes grojam kaip Deafheaven, atsiųsiu paklausyt“. Ooookay.
Vėliau ėjau paklausyt nuostabiųjų Vulture Industries, kurie grojo Kably vasario pradžioj. Vieni iš apšildančių kaip tik buvo Au-Dessus (tai jų gitaristas mane kalbino).
Deafheaven jų muzika nekvepia (nebent labai iš tolo), bet kažkoks nematomas kabliukas mane užkabino. Ko gero, tai buvo kiek nestandartinis grupės požiūris į black metal kanonus. Kažkuriuo momentu pamaniau, kad jiems tiktų apibūdinimas dance metal. Patiko, kad chebra netikėtai kaitalioja tempą, kaip kokie Franz Ferdinand.
Scenoje atrodė įtikinamai. Daug nesiblaškė ir, su tais kapišonais, priminė Nazgulus. Žemiau grupės Pergalė vokalisto Kirdėjaus Bironto užfiksuota koncerto akimirka.
Taigi, po kelių mėnesių mano rankose atsidūrė lenkų įrašų firmoje Witching Hour Productions išleistas self-titled EP.
Kūriniai čia negudriai užvadinti romėniškais skaitmenimis nuo I iki V.
Lengvai nustebino įžanga. Arba tiksliau jos nebuvimas. Diskas prasideda taip, lyg užvakar būtų nutrukęs ir pradedi jo klausytis nuo anos vietos, kur tuomet sustojai. Kiek neįprasta. Ir net šiandien, po keliasdešimties perklausų.
Antras numeris – visai ne mano. Jis čia labiausiai panašus į senos mokyklos standartus, o įvairūs „begemotai“ – nevisai mano kavos puodukas. Gaila, kad diske jis užima daugiausiai vietos (virš 9 minučių).
O toliau – vienas malonumas…
III kone akimirksniu tapo mano favoritu. Ko gero jis labiausiai primena Deafheaven veikalus. Vietoj vieno gabalo gauni penkis, penkis skirtingus tos pačios epopėjos tomus. Čia telpa ir veržlumas, ir lėtesni melodingi pasažai, ir gitarų lavinos. Tik Manto vokalas ne toks… hm, romantiškas (?) kaip George Clarke’o.
IV man yra trečias pagal gerumą šiame diske. Jo grožis atsiskleidžia tik po kurio laiko. Su kiekviena perklausa vis labiau. Prasideda masyviu maršu, o po pusantros minutės – poneslis, pomčialis… Jei kūrinius šičia reikėtų lyginti su gyvūnais ir III būtų įsimylėjusi žirafa ant amfetamino, o V būtų greitas jaguaras, staigiai keičiantis kryptis, tuomet IV pavadinčiau storu raganosiu, kuris lėtai išsibėgėja, bet vėliau su juo geriau nesimatuoti pimpalais, kas stipriau taranuos tanką.
Apie jaguarą V smulkiau nepasakosiu. Būtent šis dance metal mane sudomino koncerto Kablyje metu. Paklausykit, kas dedasi nuo penktos minutės (bet būtina „iškęsti“ nuo pradžių):
Nuo šiol Au-Dessus yra viena iš mano laukiamiausių grupių festivalyje Velnio Akmuo. O rudeniop jie žada dar staigmenų. Bet kol kas tai – paslaptis.
Ir apskritai man labai patinka tai, kas vyksta su black metal scena Lietuvoje (turiu omeny tokias grupes kaip Devlsy, Nyksta, Inquisitor).
Ziauriai zajabys nx.
panašūs į deafheaven? yeah right. labai faina, kad kuriasi vietinės grupės, kurios bando daryti įdomesnį soundą, bet idėjų kokybės ir jų įgyvendinimo prasme vieninteliai nyksta yra kiek aukščiau vidutinio standarto. au-dessus ir kitos išvardytos grupės yra nuobodu, o dažnai dar ir perspaustai pretenzinga.
Man asmeniškai, Au-Dessus iš dabartinių grojančių bm grupių LT patinka labiausiai. Tai nereiškia, kad jie groja fantastiškai, tačiau tai šiuo metu yra geriausia ir tiek. Tik šiaip, išleisti mini cd visais įmanomais formatais n vnt. tiražu, su atributika yra truputį nevisai korektiška, manyčiau. Na, bet tas noras būti žvaigždėmis natūraliai turėtų nykti ir užleisti vietą dar geresniai, pilnesniai kūrybai. Laukiamas pirmas full-lenght’as.
P.S.: Birontas galėtų ne grupes amžinti, o Argharus veiklą atnaujint, nes po “Pleišto” kažkokia sekluma Lietuvoje su bm.