Kai gyventi pasidaro nemiela. Kai džiaugsmas yra praeitis, o liūdesys ateitis. Kai jokia alternatyva nėra alternatyva. Kai laukti nebėra ko. Kai egzistuoji tik tam kad egzistuoti – reikia pizdint iš čia, nieko nebus. Savižudybė pats tas. Ironizuoju, savižudybė labai negerai. Per daug egoistiška artimųjų atžvilgiu ir per daug mėmiška (jei sugebat judinti pirštus, turit veikiančias rankas, kojas, o svarbiausia truputį smegenų reiškia esat palaiminti ir turit daug daugiau galimybių nei suvokiat visame kame). Fotografo Neil DaCosta herojai astronautai nesijaučia gerai net ir turėdami kojas ir rankas. Ir savo smegenų energiją ir išradingumą naudoja ne ten kur reikia. Akivaizdu. Ironiškai žiauri darbų serija apie liūdnus astronautus.
[nggallery id=424]
Daugiau N.DaCosta darbų galima rasti čia.
Bet tai žiūriu Sylvios Plath (moteriškaitės su kepta galva orkaitėj) pavyzdį dažnai panaudoja fotografai. Apsiskaitę gi, rūpužiokai.
šitas cool, vien dėl originalumo. Gerai apjungtos nesuderinamos idėjos