Argo premjeros Lietuvoje su didžiausiu nekantrumu laukiau jau kokius gerus keturis mėnesius. Smalsumas vis didėjo su kiekviena kritiko liaupse, o filmo sėkmė Auksinių Gaublių ceremonijoje nekantrumą stiprino tik labiau. Dabar, kai pagaliau pamačiau, turiu vienintelę problemą, – visiškai neturiu laiko nueiti darkart. Tad taip, man patiko labai labai.
Argo siužetas paremtas tikrais įvykiais, t.y. įkaitų drama, įvykusia 1979 m. Teherane, kuomet būrys įsiutusių iraniečių užėmė Amerikos ambasadą. Wikipedios prieš einant į filmą skaityti nereikia net ir nelabai besidomintiems Irano ir JAV santykių istorija, B.Affleckas tuo jau pasirūpino. Filmo pradžioje originaliai (komiksų pavidalu) ir lakoniškai yra apžvelgiamas tikrai ne visiems žinomas istorinis kontekstas. Kadangi visas veiksmas vyksta labai dinamiškai, tačiau įvykių seka aiški, – kažką daugiau pasakoti nelabai ir būtų prasmės. Žodžiu, ir be mano spoilinimo į filmo sūkurį tikrai įsisuksit patys.
Nors įkaitų dramų aš nemėgstu lygiai taip pat stipriai kaip ir filmų apie katastrofas, naujausią Beno Afflecko režisūrinį darbą turbūt pavadinčiau geriausia kada nors matyta tokio tipo juosta. Nors tu puikiai žinai, kaip viskas baigėsi, esi skaitęs apie šią operaciją įvairiuose šaltiniuose, esi liudininkas šiandieninių Irano ir JAV santykių klostymosi, tai kažkokiu būdu iš tavęs neatima to malonaus nežinomybės jausmo. Reginys ekrane dėmesį prikausto nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, o įtampa taip pat neatslūgsta viso filmo metu. Na, nuoširdžiai sakau, – tikrai neatsimenu, kada paskutinį kartą tokį reikalą patyriau kino salėj.
Ne vieną ir ne dukart spaudoje rašyta, ypač po Argo sėkmės Auksinių Gaublių ceremonijoje, kad šis filmas pagaliau turėtų užčiaupti visus kritikus, kurie kadaise suabejojo, ar išties Benas prisidėjo prie Good Will Hunting scenarijaus rašymo, už kurį jie su Mattu Damonu pelnė Oskarą. Na, turbūt tokioms kalboms peno gali duoti kartais keisti ir per saldūs jo pasirenkami vaidmenys, teisybė, tačiau man vis labiau ir labiau atrodo, kad kaip režisierius jis su kiekvienu savo filmu auga labai stipriai.
2007 m. jo režisuota drama Gone Baby Gone, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko jo jaunesnysis brolis Casey Affleckas, pelnė ne vieną kritikų apdovanojimą bei buvo nominuota Oskarui. Antrasis pilno metro režisūrinis bandymas 2010 m., pavadinimu The Town, taip pat nominuotas Oskarui, laimėjo kelių festivalių apdovanojimus, o kinomanų mėgstamame RottenTomatoes.com ir šiandien turi solidų 92% top kritikų įvertinimą. Taigi, žingsnis po žingsnio, nuo Burger Kingo reklamos karjerą pradėjusio aktoriaus režisūra tobulėja ir vis labiau džiugina kinomanų bei kino kritikų širdis. Šiemet tai jau įvertinta Auksiniu Gaubliu, tačiau man asmeniškai norėtųsi tikėtis, kad prie to prisidės ir Oskaras.
Kalbant apie šį filmą, būtina užsiminti ir apie tai, kad jis ne tik sukėlė didžiulę liaupsių bangą Holivude, tačiau ir šiokį tokį politinį disonansą. Iranas viešai pareiškė, kad filmas yra pernelyg antiiranietiškas, kitaip tariant, juos pačius rodo perdėtai blogus, viskas šlykščiai proamerikietiška ir, žodžiu, jie jau labai įsižeidę. Na, tai perskaičiau dar iki filmo peržiūros ir kadangi visad sutikau su Q. Tarantino nuomone, kuris atvirai tyčiojasi iš amerikiečių istorinių filmų statymo manieros, bandžiau žiūrėti ganėtinai nešališkai ir bandyti pastebėti tą perdėtai blogo Irano vaizdavimą. Sorry, folks, nė vienoj vietoj man neatrodo tai perspausta, o net patys amerikiečiai nerodomi vien tik iš gražiosios pusės. Na, bet lai stato iraniečiai tą savąją Argo versiją, pažiūrėsim ir ją.
Kitas labai patikęs filmo aspektas buvo tai, kad nors meilės istorija ir įpinta, ji užima labai nedidelę dalį siužeto. Visgi efektas gautas labai puikus – nors tu tik retsykiais stebi, kaip liūdnai paties B.Afflecko suvaidintas personažas Tony Mendezas šneka telefonu su sūnumi, tu puikiai įsijauti į jo emocijas, jo darbo sudėtingas subtilybes. Tai, kad apie jausmus ir išgyvenimus šnekama mažai, patį jausmą, šeimos ilgesį padaro kur kas prasmingesnį. Sakyčiau, jog toks savotiškos šeimos dramos pateikimas ganėtinai neįprastas, kai esi pratęs prie Holivudo manieros, kur I love you yra pasakoma kiekvieno pokalbio telefonu pabaigoje, išeinant iš namų, grįžtant namo, patiekus vakarienę, padavus šakutę, etc. Žodžiu, man tai atrodo puikus sprendimas, juolab, kad toks pateikimas artimesnis mūsų, kur kas santūresnių europiečių auditorijai, o pačiam personažui tai suteikia gilumo ir žavaus liūdnumo.
Tradiciškai apžvelgiant aktorių vaidybą, tai turbūt savaime suprantama, kad man labiausiai patiko, kaip sveiką, gyvą, šiandien Marylande gyvenantį CŽV agentą Tony Mendezą suvaidino Benas Affleckas. Jis puikiai įkūnijo paprastą, šlovės nesiekiantį didvyrį, kuris, žinoma, visiškai niekuo neprimena tarkim visiems puikiai pažįstamo dabitos 007. Iš B.Afflecko personažo lūpų neišgirsi skambių ar banalių frazių, jis neblizgina akimis į nė vieną moterį, – jis tėra paprastas bičas, kuris užmiega po darbo su kostiumu, ant žemės numetęs kinų maisto dėžutę. Visgi krizei atėjus, jis sumanesnis už visą politinę irštvą senių, kritikuojančių jo kiekvieną žodį. Visa tai filmą daro tikrovišką ir kur kas paveikesnį.
Žodžiu, eikit, žiūrėkit ir džiaukitės, kad amerikiečiai pagaliau išmoko įdomiai ir be jokių perspaudimų ar banalumų ekranizuoti istoriją. Man nuoširdžiai norėtųsi, kad šis filmas triumfuotų ir Oskaruose, nors dar, žinoma, neaišku, kiek stiprus jo pagrindinis konkurentas Lincoln (premjera Lietuvoje vasario 22 d.). Bet kokiu atveju, panašu, kad šiemet vasario 24 d. kova bus įdomi, nes net ir sekant visas politines aktualijas, neaišku, kam atiteks politiškiausias ir ilgojoje perspektyvoje daugiausiai pelno kūrėjams atnešantis kino apdovanojimas. Visgi kol kas mano visos simpatijos tikrai priklauso Argo.
If we wanted applause, we would have joined the circus.
