Applescal nuotaikų kaita

Dievinu tokias kataklizmas. Albumai yra sukuriami kaip idėjiškai pilni darbai, o ne dainų rinkiniai, lyg susidedant tašes į šlovės kruizą. Neapsiribojama vienu stiliumi, tik bendra nuotaika. O jei užsibrėži darbą pavadinti A Mishmash Of Changing Moods, reikia stengtis tas nuotaikas ir keisti.

Nyderlandietis Pascal Terstappen yra jaunas, žvitrus muzikantas, kurio paskutinis darbas išleistas dar vasarą Traum Schallplatten. Besidominties moderniomis Techno / IDM muzikos naujovėmis ši įrašų studija turbūt yra pažįstama, o su Applescal ten bendradarbiavimas vyksta nuo 2009 metų. Tikrai džiugu, kad toks talentingas, jaunas kūrėjas (jam 22) sukasi tarp tokių grandų kaip Nathan Fake (kurį Pascal‘is vadina įkvėpimo mūza), Extrawelt, Dominik Eulberg, Minilogue ar ne itin mėgstamų, tačiau žinomų Moonbeam. Jaunasis autorius save apibrėžia kaip savikritišką asmenybę, kuri verčia keistis ir ieškoti naujų kūrybos etapinių klodų savaeigiai.

Aš žinau, kad kai kas šį albumą jau esate girdėję (išleistas rugpjūčio gale), tačiau jei kas nesate, tikrai norėčiau atsukti jus į vasarą, nes tai vienas gražiausių darbų šiemet. Dabar apie jį patį. Apie albumą. Antrasis. Brandesnis. Jau suremiksuotas atskiru leidiniu A Mishmash Of Changing Moods Remixes. Naudojami muzikos stiliai: Electro / IDM / Downtempo / Ambient / Industrial. Nors minėti stiliai skamba kaip radikalesnės muzikos melomanų ausims tretieji patiekalai, visas produktas nėra atgrasiai aštrus, sunkus ar neprieinamas. Tai tik nuotrupos stilių, kurių prieskonius naudoja autorius išreikšti savo chaotinių ritmų esybei. Nuostabiausias albumo kūrinys Dialeague suteikia džiaugsmo tiems (man), kas ypač yra pasiilgę disbalanso įprastoje 4×4 ritmikoje. Linguojant į tolygų beveik hip-hop’inį ritmą, aukštos, šiltos melodijos juda dvigubai, beveik trigubai greičiau už ritmą, lyg samurajai šokdami per bambukų lapus. Bendroje terpėje jaučiama ryto vėsa. Visame darbe kompozicijos sukasi ant downtempo ašies, retsykiais spygtėldamos iki beveik breakbeat ar d’n’b ištakų (The Flop, In Theory, Black Spirals, …). Dainos skiriasi tiek savo ilgiu, tiek greičiu, tiek bendra nuotaika. Viso albumo tematiką pakankamai sunku apibrėžti, jų nesinori klausyti prieš miegą, nes ji per sunki, o šokti, judėti pagal ją reikia tik pasitelkus lakią vaizduotę, reflektiškai reaguojant į klaustrofobinius pasąmonės sūkius. Visas darbas truputį priminė Gold Panda šįmetinį Lucky Shiner, taigi jei patinka ten, patiks ir čia. Iki pilnos tobulybės trūksta tik šiek tiek, – VISŲ kompozicijų stiprumo. Žinoma, galutinį tašką albumo populiarinimui uždėjo Rick Robin, save vadinantis vizualiuoju architektu, sukūręs įsimintiną video klipą Applescal kūriniui Roofs of Heaven.