Praėjusią savaitę, gruodžio 6 – 13 dienomis, Skalvija savo žiūrovus džiugino italų kinematografijos genijaus Michelangelo Antonioni kūrybos retrospektyva. Nors dažniausiai rašau apie kino naujienas ir šviežias premjeras, man taip patiko pamatytas Blow-Up, kad pamaniau, jog būtų verta ir jus supažindinti su gabaliuku kino klasikos.
Filmas yra argentiniečių rašytojo Julio Cortazaro apsakymo The Droolings of the Devil (didžiulė filmo sėkmė vėliau sąlygojo apsakymo pervadinimą į Blow-Up) interpretacija. Taip pat, yra manoma, kad filmo siužetui turėjo įtakos ir garsus britų mados fotografas Davidas Bailey, – būtent jis buvo inspiracija pagrindinį filmo veikėją Tomą pavaizduoti kaip ikoną, stilingą širdžių ėdiką, puikiai perteikiant, ką šešiasdešimtaisiais reiškė būti mados fotografu. Tai padaryta taip puikiai, jog ilgainiui atskiri filmo kadrai pradėti plačiai naudoti netgi dokumentikoje, kaip nors susijusioje su tuo laikmečiu. Tad kaip įdomiai pastebi, Tomas Huddlestonas, – tai filmas, kurio teoriškai žiūrėti nereikia, nes didžiulę dalį filmo jūs esat matę, to net nelabai nutuokdami.
1966 m. sukurtos M.Antonionio juostos siužetas pasakoja apie mados fotografą, kuris visai atsitikitinai nufotografuoja slaptą poros pasimatymą atokiame parke. Išryškinęs nuotraukas ir pradėjęs jas nuodugniai tyrinėti, jis pastebi kai ką įtartino. Pradėjęs aiškintis, jis įsivelia kone į detektyvinę istoriją, tačiau… čia reiktų ir sustoti. Tai yra tik tiek, ką galima pasakyti į filmo siužetinę liniją žvelgiant labai instrumentiškai ir banaliai.
M. Antonionis taip meistriškai deda daugtaškius ir palieka tiek erdvės interpretacijoms, kad reikia stipriai padirbėti, norint suprasti įvykių seką. Kai tik atrodo, jog įsisuka labai tradicinis angliškas detektyvas, režisierius sumėto pėdas ir pertraukia tavo dėmesį, parodydamas prasmėmis visiškai savarankišką epizodą. Tokiu būdu, žiūrėdamas vis iš naujo sutrinki, nes jau manei, kad atradai siūlo galą, o štai, pasirodo, Antonionis tave ir vėl išdūrė.
Apibendrinant įspūdžius, galima tik pridurti, jog visai nestebina, kad 1967 m. ši kino juosta gavo Kanų Grand Prix, nes tikrai yra už ką. Tad viliuosi, jog kokiu nors būdu užmesit akį.
