Apie Meilę…

Nesu Šekspyras, aš komunizmo vaikas, betono kūdikis, Šeškinės rajono atžala. Tai ir apie meilę rašysiu ne trečiuoju asmeniu, kaip maestro, o paprastu pirmuoju ir ne apie mergų numylėtą romantikos prikimštą ekrano šviesą, o apie gyvenimo meilę, patirtą ir patiriamą trisdešimtmečio vyro viduje.

 

Mylėjau ne kartą. Ir kas kart vis kitaip. Pradedant nuo meilės savo pirmai darželio auklėtojai ir baigiant jausmu, kurį jaučiu dabartinei savo draugei. Štai guliu jos lovoj ir klausau Fojė kasetės Vandenyje:

aa… prisimint negaliu, ką visai pamiršau…
…ir ta mergina, kuri išmokė bučiuot…

 

Nors daug ką pamiršau iš savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės, tačiau Meilės pamiršt negaliu. Tos, kuria save naikinau. Beprotiškos, aistringos, daiktiškos, savanaudiškos, geismu grįstos meilės, kai pamilau tik tada kai ji išėjo nuo manęs, neapsikentusi mano negalėjimo išbūti šalia ilgą laiką. Tuomet parašiau daugumą savo eilėraščių. Tokių kaip šitas:

 

Kai pasiilgstu

Kai pasiilgstu tavęs,
Kaip savo negimusio brolio,
Kaip sesės, tikros,
Kai Bobas groja mano ausyse,

Pravirkstu iš džiaugsmo, kad tu –
Mano atminty…
Tas Captain Morgan, bongas,
Tavo dovanota atvirutė su Tavim,
prirakinta antrankiais prie kriauklės,
Aš ir Tu, stoned in bed, doing nothing,
Listening to the silence.
Rašau, nes tu toli ir nežinau,… ar būsi arti…

Taigi, tai buvo susinaikinanti meilė, destruktyvi, nuvedusi mane tiesų taikymu į depresiją, į tą juodą skylę, kur be draugo rankos geriau nesileisti. Turiu pasakyti, kad ši meilė išmokė mane vienos pamokos: aš gimiau, kad visų pirma mylėčiau save. Vėl atradau savigarbą. Kiekvienas bernas, kažkada beviltiškai įsimylėjęs miražą, iliuziją ar ex, žino apie ką aš… Ji buvo lyg audra, kuri išrovė mano suvokimą apie save ir aš atradau save savarankišką ir laisvą. Beje išgyvenus tokią emocinę sumaištį ir jausmų uraganą labai sunku:

a)    kapanotis stačiais gyvenimo šlaitais;
b)    patikėti, kad Ji – tik viena moteris iš daugelio ir kad kita nebūtinai pasuktų į kairę, kai ateis krizė – santykių krizė.

Aš irgi ne angelėlis. Tikiu Karma. Tam ji ir yra, kad mes kažko čia išmoktume. Viskas, ką padarome, turi pasekmes, ir ateina pas mus kitu keliu, kitu laiku, su kitu žmogumi.

Prieš tai buvusi, buvo šeimyninė meilė dar nesubrendusiam jaunuoliui, pavadinčiau ją… globėjiška meile, kai nejučia atsiduri su žmogumi vienoje kavinėje, namuose, lovoje ir po to ji nejučia pasilieka pas tave naktimis, dienomis, savaitėmis… ir štai Jūs jau gyvenate kartu. Aš net nežinau, ko ji norėjo, net nežinau, kas ji buvo, nes mes „vaidinome šeimą“, todėl ir nenorėjau po to gyventi su niekuo po to. Tai irgi buvo meilė.

Tuo metu sutikau tą, su kuria buvo gera kalbėtis. Mes ilgai kalbėdavomės. Tebesikalbame iki šiol.

Aišku, kad buvo ir paauglystės meilė, pirmoji meilė su seksu. Ir aš vis dar nesuprantu, kodėl mes pradėjome draugauti. Buvo „Paskutinis Fojė koncertas“ ir aš „iš mandagumo“ palydėjau tave namo, po to „iš mandagumo“ pabučiavau tave, beeinančią į savo laiptinę. Va taip ir pradraugavome porą metų. Baigę mokyklą jau buvome išsiskyrę.

Visus tuos metus paslapčia prisimindavau tave. Tave, kuri mano atmintyje išliko tokia, kokią aš tave jaučiu be mažiausios abejonės. Kartais, kai likdavau vienas su savimi, galvodavau: Kaip tu? Kaip tavo dienos? Ar tu viena?… Prieš dvidešimt metų mano tėvai netikėtai išsikraustė iš betono Šeškinės į geležinkelio Žemuosius Panerius ir mūsų meilė nutrūko, kaip violončelės styga DO boso rakte. Su tokiu trenksmu, kad aš pamiršau pusę savo vaikystės. Ją man primindavo tik mūsų nuotraukos darželyje ir mokykloje. Su tavimi.

Vaikystės meilė. Pirmoji meilė, kuomet apie ją susimąstau, pagalvoju: ar aš ją tik idealizuoju, ar iš tikro mes taip nuoširdžiai draugavome, kaip gali tik vaikai, nuoširdžiai ir tikrai…? Aš tau laistydavau rašalą ant galvos, o tu skolindavaisi sąsiuvinius iš manęs ir grąžindavai dvi kapeikas? Mes nerūpestingai leisdavome laiką namuose klausydamiesi muzikos ir žaisdami. Aš bandau pajaust, ar tai tikra, ar tik mano galvoje?

Tai paskutinė vaikystės iliuzija gyvenanti mano galvoje ir padedanti suvokti, kad meilė tai ta, kur yra dabar. Kuri rami, paprasta, be parkių, be audrų ir uraganų, be iliuzijų, be scenų iš popietinių savaitgalio serialų. Tai suvokimas, kad joks žmogus nepakeis man savęs, kad draugystė, tai buvimas kartu, kad kitas žmogus neprivalo man nieko duoti, kad aš neprivalau nieko duoti jam, tai žemiška meilė, tai natūralus buvimas kartu, tai rami ir paprasta draugystė. Supratimas, kad gyvenimas – tai ne filmo ekranas, kad kuo meilė paprastesnė, tuo ji geresnė. Šitos meilės aš dar nepažinau. Bet po truputį pažįstu dabar.