Apie lošimus

Pastaruoju metu dažnokai tenka lankytis pašte siunčiant laiškus į užsienį. Kažkurį kartą atlikus visas procedūras ponia kasininkė paklausė, ar norėčiau įsigyti teleloto bilietą. Mandagiai nusišypsojau ir atsakiau, kad universitete mokiausi tikimybių teoriją.

„Turėtų būti labai įdomu“, – mandagiai besišypsodama atsakė ji.

Tuomet jai papasakojau, kaip tėvas anksčiau pirkdavo teleloto bilietus ir net nieko nelaimėjęs jų neišmesdavo. Galiausiai kažkurią dieną parodė man dvi susikaupusias bilietų krūveles, maždaug po 10 centimetrų storio kiekviena. Iki tol buvo laimėjęs tik apgailėtiną vieno garsiakalbio radijo magnetofoną. Pamenu, kaip pamatęs abi krūvas paskiau jam: „Štai tau šaldytuvas ir štai tau televizorius“. Maždaug taip ir gautųsi, jei kiekvieną bilietą paverstume atgal į 2 litus.

Dar labai norėjau nupiešti šitą diagramą, bet iš akių matėsi, kad moteriškė suprato, ką noriu pasakyti.

Turint omeny, kad „perlai“, „olifėjos“ ir kitokie „vikingai“ laimėjimų fondui skiria tik pusę (arba dar mažiau) nominalios bilietų vertės – dalyvauti loterijose man neatrodo labai šauni mintis. Verčiau už tą sumą nusipirksiu… alaus. Nes žinau, kad atsidaręs butelį, po kamšteliu visuomet rasiu… alaus.

Kita vertus, aišku, nepabandęs – tikrai nelaimėsi. Be to pamenu, kaip kursiokas Laurynas kartą laimėjo mašiną… Tad anekdotas apie suvalkietį, kuris meldė Dievo laimėti (net nenusipirkęs bilieto) lieka galioti.

Bet neee, loterijos – ne man.

Užtat nespjaunu į azartinius žaidimus. Ypač kortas. Nes juk čia ne viskas Fortūnos, Olifėjos ar Dievo rankose. Čia gali skaičiuoti, analizuoti, blefuoti… Kortos mano šeimoje – tradicija. Žaidė proseneliai, seneliai, žaidžiam ir mes su tėvais, pusbroliais ir dėdėmis. Be abejo, iš pinigų. Nes juk iš degtukų žaisti neįdomu. Nesvarbu, pokeris, tūkstantis ar „trynka“.

Kartais, įsijautę į žaidimą, lošiame ir iš didesnių sumų. Štai pvz. po vienos geros naktelės važiavau pirkti patefono. Aišku, kitą kartą tekdavo ir pačiam palikti po 200-300 litų. Bet visuomet galėdavai guostis, kad visa tai vyksta šeimos rate ir tėčiui ar pusbroliui juk negaila pralaimėti (tegul nusiperka ką nors gražaus). Juoba, pasitelkus minėtą tikimybių teoriją, o tiksliau normalinį pasiskirstymą, gautųsi, kad bendrai sudėjus visus lošimus galiausiai liksi „ant savų“ (jei trumpai, kuo dažniau mesime monetą – tuo labiau susivienodins iškritusių herbų ir skaičių kiekis).

Akivaizdu, kad norint realiai pasipelnyti (ir kartu nenuskriausti giminių) – lošti reikia už namų ribų. Visuomet galima apsilankyti kazino. Bet iš patirties žinau, kad yra tokių, kurie komfortiškiau jaučiasi namie arba šiaip yra prijaučiantys Bukowskiui.

Išeitis jiems – bekraštis internetas. Kad ir štai šis pavyzdys, kur pasipelnymui (arba pralošimui) arba tiesiog laiko prastūmimui galima rinktis įvairius būdus.

Svarbiausia, nepasiduoti godumo žvėriukui ir neužsikabliuoti. Antraip pavirsi ožiuku. Kaip tas kaimynas, kuris iš namų nešdavo grąžtus ir kitus vertingus daiktus.