Apie laisvę šiandienos pasaulyje

Nors pačią laisvės idėją mūsų vakarų civilizacijoje „išrado“ Amerikos laisvių ir teisių deklaracija, su savo „pursuit of happines“ sąvoka, tačiau dabartyje, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad ta pati Amerika, kovoje tarp komunizmo ir kapitalizmo laimėjus konsumerizmui, yra labiausiai nelaisva šalis pasaulyje. Čia turiu omenyje esminę, – žmogiškąją laisvę, laisvę būti savimi ir gyventi harmonijoje su gamta ir kitais žmonėmis.

Nors mums jau 20 metų kalama į galvą – „Jūs gyvenate laisvoje šalyje“; „demokratija – laisvės pagrindas“, „mes kovojome už laisvę, ir kovo 11-tąją, tapome laisvi“ ir pan. O aš sakau – Mes visi vergai; visi iki vieno… Mes tapome vakarų kultūros (konsumerizmo) vergais. „Kaip aš atrodau?, Kokį darbą dirbu?, Kokia mašina važinėju?“, lyg atsakymas į šiuos klausimus įprasmintų mūsų būtį ir suteiktų prasmės (įženklintų mūsų buvimą visuomenės dalimi ir lyg per tai mes galėtumėm pademonstruoti, kokie laisvi esame.)

Deja, taip vadinamosios „finansinės pagirios“, mums neišmokytiems vienų pagrindinių pinigų taisyklių gresia viso gyvenimo vergove, atidirbant savo nerealistiškų lūkesčių ir sukeltų norų pasekmes. Aš neįsivaizduoju, kokio tai masto problema, tačiau labai daug žmonių nuo 20 iki 40m. dabar gyvena nerime ir baimėje dėl savo esminių poreikių, būsto, maisto ir vaikų, jei jau jų turi. Mes laisvi, tačiau tuo pat metu praradome savo vidinę laisvę, mes gyvename baimėje, esame vidinės nelaisvės pančiuose, nes baimė yra tikrasis įrankis valdyti žmones, pinigai – tik priemonė.

Ar mes tikrai laisvi? Ar jūs tikrai dirbate darbą kuris jums savirealizacija? Ar mūsų edukacijos sistema mokykloje ir universitete tikrai skatina žmogų atrasti savo talentus ir realizuoti juos savo labui? Man atrodo, kad mes čia tam, kad mūsų vaikams nereikėtų „jungtis į matricą“, tam, kad pragyventų ir džiaugtųsi gyvenimu.

Aš suprantu laisvę, kaip laisvę nuo baimių, nuo nerimo, kaip galimybę laisvai kurti ir atrasti save, ir dirbti tiek kiek galiu ar noriu, o ne tiek, kad grįžęs namo nieko nebenorėčiau ar net nebegalėčiau. Kai matau, kad sistema, kurioje mes gyvename nori „paturėti“ mane nuo pat darželio, mokyklos, universiteto ir darbo laikų. Aš ilgai tikėjau konspiracijos teorijomis, tačiau dabar aš žinau: mes sukūrėme tokią sistemą ir tik mes galime ją pakeisti. N metų ir karų parodė, kad revoliucijos ar perversmai nėra išeitis. Hidrai nesvarbu, kad vieną galvą pakeis kita, drakonas mirs, atsiras kitas drakonas…

Mano nuomone mes praradome laisvę, kai atidavėme savo kūrybines jėgas kažkam kitam… kai patikėjome, darželyje ar mokykloje, kad „aš negaliu“, „aš turiu“, „aš privalau“, būti, daryti taip, kaip iš manęs to tikisi kiti. „Aš turiu būti graži“, „aš turiu būti protingas“, „aš turiu turėti butą, daryti karjerą, uždirbti pinigų“.

Manau per tokią sistemą bet kas gali pamiršti tikrąją Dievišką prigimtį, pamiršti, kad galima gyventi gamtoje, darnoje, gimdyti vaikus ir būti su tiek, kiek užtenka džiaugtis saule, dangumi, žole ir draugais ar šeima.

Sutinku, kad reikia pinigų, bet ar jų mums reikia tiek daug, kad pamirštume save, kad prarastume ramybę ir toleranciją, kad gyventume valdomi baimės nelaisvėje…?

Kiekvienas gali atsakyti sau į šį klausimą. Aš jaučiu, kad turime pasikeisti. Bet kaip? Manau, kad atrasti atsakymą galime tik kiekvienas savyje. Tavo viduje slypi tavo tikroji laisvė. Mano viduje slypi mano laisvė. Tad noriu palinkėti tau dažniau pabūti su savimi ir įsiklausyti į savo vidinį balsą, kurį gal jau pamiršai. Tas balsas ir yra kelias į laisvę (laimę) į asmenybę be baimės ir nerimo, į ramybės, meilės ir taikos visuomenę, kurioje mes visi norime gyventi. Aš pavargau nuo nuolatinio skubėjimo ir viską valdančio EBITDA, galbūt yra kitas būdas… Ieškokime jo savyje.