Apie įsibrovimus: Breaking and Entering

Norėčiau prisipažinti. Labai retai verkiu.

Štai neseniai vėl lankiausi Muzikos Bombos padivanų skyrelyje. Labai mėgstu filmų garso takelius, o pamatęs šį – prisiminiau nuostabią Anthony Minghella juostą. Vien dėl to nusipirkau kompaktą.

Breaking and Entering nėra blokbasteris. Užtat labai šiltas ir jaukus filmas apie gėrį ir atleidimą. Su nuostabia Juliette Binoche ir visai fainu Jude Law.

Užvakar specialiai dar kartą pasižiūrėjau (Ryčio Zemkausko įgarsintą versiją), kad įsitikinčiau, ar vėl išspausiu ašarą? Ir, žinokit, nepavyko susilaikyti ties prisipažinimo vieta… Kažkas gniaužia širdį, nors tu ką…

Vėliau suvokiau vieną tiesą, link kurios nuosekliai ir tendencingai artėjau. Mane sujaudina (ar net priverčia pravirkti) ne bėdos, tragedijos ar katastrofos. Į vaizdus iš Fukušimos ar net musulmonų atliekamas egzekucija galiu žiūrėti nemirktelėjęs. Man jos nesukelia stipresnių jausmų. Kur kas labiau mane sujaudina žmonių gerumas, nuoširdumas, tyrumas…
Gal kažkam pasirodys banalu. Bet aš nesigėdiju.

O soundtrackas?
Gražus. Tiesiog.