Lygiai prieš metus pasakojau, kaip man patinka Vril. Tada jis buvo išleidęs apipieną singlą Vortekz olandų leible Delsin.
Dar po porose mėnesių (kovą) jis šovė pilno metro vinilą Torus (jau gimtajame Giegling). Tas nesunkiai užsitikrino vietą tarp labiausiai man patikusių albumų pernai.
Nepraėjo nei metai, o Delsin sausio 26 dieną išleis jau antrą Vril albumą Portal.
Jis pristatomas labai lakoniškai:
One day Vril sat down in his station and the Portal opened. Thru a kind of timehole infinitive moments passed by. Luckily he was able to capture a few of those to share with us. The Portal closed. Nothingwas left, no questions… but this LP.
8 gabalai (užvadinti Portal 1, … Portal 8), 47 minutės šalto bekompromisinio techno. Deja, tai nevisai mano kavos puodukas. Anksčiau Vril mane žavėjo savo kompozicijų gyliu, jų jėga (net monstriškumu!) ir temos vystymu (papildomos detalės buvo „klijuojamos“ palaipsniui). Dabar gi liko bedvasis kalimas, šaltas kaip monolito gabalas. Sinusoidės prasme čia mažai kas vyksta – jokių duobių, jokių euforijos pikų. Apie sinusoide čia net kalbėti beprasmiška, nes gabalo spektrograma, tikriausiai, atrodytų kaip standartinė 4×4 plyta su pakylimais tik tose vietose, kur kala būgnas.
Pusė kūrinių čia prasideda staigiai, lyg iškirpti fragmentai iš studijinių live eksperimentų. Kita pusė – „ateina“ iš tylos ir panašiai baigiama fade-out’u. Tai man liudija apie albumo paruošimo skubotumą, neišdirbtumą ir paviršutiniškumą.
Jei klausi, ką išskirčiau – tai Portal 2 ir Portal 7. Sutinki?
Muzika nėra bloga. Jei tai būtų naujokas – ko gero būtų giriamas, kaip talentingas ir daug žadantis prodiuseris. Bet aš iš Vril tikėjausi daugiau gylio. Tikiu, kad DJai tamsiuose klubuose noriai suks šį plastmasės gabalą. Bet aš namie mieliau užsileisiu kažką subtilesnio.
P.S. Ne, vis dar nežinau, kas slepiasi po Vril pseudonimu. Jei tu žinai – pasidalink komentaruose.
