Amorphis? O gal Apathyphis?

Nesugrojo geriausio gabalo, Black Winter Day, – populiariausia žiūrovų pretenzija po Amorphis koncerto. Kad geriausias – ne faktas, kad nesugrojo – tikra tiesa. Gal atlieka tik žiemą? Ne, versija netinka, nes pernai lapkritį Londone Suru.lt juo mėgavosi. Neteisybė.

Tomi Joutsen riaumas yra aukštos klasės. Bet pritaikomas pagal paskirtį jis ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Apmaudu.

Tomi Koivusaari – suomiškiausias suomis, kokį teko matyti metalo scenoje. Nė raumenukas jo veide nekryptelėjo per 75 min. pasirodymą. Klasė.

Negi joks kitas grupės narys negalėtų įdainuoti švaraus vokalo partijos klasikiniam šmotui Into Hiding?! A tai už širdį griebiančio šaižumo neliko nė pėdsako, tik snarglys. Klastotė.

T.Joutseno kovos laukas – 3000-ųjų Žemė, dredai – žemiau kelių, raumenukų reljefai padarė įspūdį redaktoriui. Įvaizdis.

Tarp oldschoolo įterpta Rammstein gabalo Pussy ištrauka, matyt, turėjo reikšti, jog amžina meile tikinti grupė neatsisakytų vienos nakties nuotykio. Išdykulkos.

Seto baigiamasis akordas – House of Sleep. Kuo jis nusipelnė tokios garbės? Neištaškė.

60lt už marškinėlius – daugoka, 75lt už naujausio albumo double-LP – taip pat. Neįvertino, matyt, į kokią šalį atvažiavo. (Ne-) Verslas.

Pernai grupės frontmano mikrofonas priminė plaukų džiovintuvą. Šiemet – dvivamzdį blasterį. Progresas.

Prisimerkti ir ištiesti ranką tai, Vienintelei, T.Joutsen pramoko neprasčiau už Enrique Iglesiasą. Intonacijos balse – atitinkamos. Melodrama.

Amorphis yra kolektyvas, kuriai sunku kažką prikišti. Pavadinimas meluoja jau kokį dešimtmetį, nes maždaug nuo albumo Am Universum anksčiau gana sparčiai mutavusi grupės muzika įgijo absoliučiai aiškią, beveik nekintančią formą. Kiek saldoki, bet neblogi lengvo melodingo metalo albumai reguliariai štampuojami, koncertai gausiai rengiami, nemirtingo Tales From The Thousand Lakes šedevro autoriai laukiami visur. Ką išvydome, jiems pagaliau nusigavus iki Lietuvos? Kokybišką darbo atlikimą. Darbo, kuriam patys muzikantai pasirodė stebėtinai abejingi. Atitarabanijo pamainą ta pačia pavara, kaip kokie troleibusų vairuotojai ir adios. O išlipus tuoj pat pasimiršo, kas vairavo ir kaip. Liko tik varnelę „Buvau, mačiau, girdėjau“. Amorphisness.

Amorphis @Propaganda, Vilnius, 2011 11 04

Grojaraštis (analogiškas Rygai, Varšuvai, etc.):
My Enemy
Mermaid
The Smoke
Crack In A Stone
Greed
Into Hiding
You I Need
Karelia
(You have a pussy, I have a dickah)
Vulgar Necrolatry
Magic And Mayhem
Sky Is Mine
Alone
Sampo
—
Silver Bride
My Kantele
House of Sleep

Kaina: nuo 60 lt.
Vieta: Mulen Ružas buvęs, nu.
Alus: Varniukų, 5lt/0,5l, buvo ir kitokio.
Garsas: salės gale – liuks, maždaug 10 m. nuo scenos – skarda per ausis.
Žiūrovų: šiaip daug, bet sunku tiksliai įvertinti. Kokie 600?
Supportas: nevertas paminėjimo.
Laikas: pirmą kartą teko keiktis, kad koncertas nė kiek nevėlavo. Bet orgams už tai, žinoma, tik riebus pliusas.
Bendrai: 7,5/10.