Amerikos psichopatas – leiblai ir šuniukų kankinimas

Žinote, dar nesu rašiusi recenzijos nebaigusi skaityti knygos. Bet negaliu susilaikyti. Jau pusantros valandos bandau užmigti, o galvoje vis sukasi tai, ką noriu pasakyti. Šiuo metu esu ties 266-u puslapiu, liko apie trečdalis knygos. Žinoma, prieš siųsdama atsiliepimą knygą pabaigsiu, ir jei kas bus ne taip, pataisysiu. Bet atsiliepti noriu dabar.

Prisipažinsiu, kad filmo nemačiau. Taip, tai išsilavinimo spraga. Taip, ketinu jį tučtuojau pažiūrėti vos pabaigusi knygą. Whatever. Užtat gerai žinau šį kadrą:

Jis dažnai atsiranda mano galvoje įvairiais gyvenimo momentais. Vėliau pateiksiu pavyzdį.

Visų pirma – vienintelis neigiamas dalykas, kuris man tikrai trukdo. Smulkus ir nuolatinis aprangos detalių ir dizainerių namų vardinimas. Suprantu, kam to reikia, kodėl čia tai yra ir t.t., ir t.t. Bet man tai trukdo. Erzina. Vargina. Jei to būtų nors truputį mažiau, būtų įmanoma ištverti. Dabar – niekaip. Bet radau būdą susitvarkyti. Įsitaisiau galvoje tokį tarsi Adblocką, kuris filtruoja sakinius ir nepraleidžia nė vieno mados namų pavadinimo. Skaitau sakinį, pastraipą, perskaitau, bet viskas dingsta kažkur pakeliui tarp akių ir smegenų, nes tai visiškai nereikšmingos detalės. Gal tikri skaitytojai mane pasmerks, nes iš dainos žodžio neišmesi ir t.t. Gal reikia dėmesingai skaityti kiekvieną žodį ir gerai į viską įsigilinti. Nežinau. Nesiginčysiu. Tik pasakysiu, jog nemanau, kad be Adblocko man ši knyga būtų taip labai patikusi kaip patiko (patinka) dabar.

Kitas neigiamas dalykas, kuris (o stebukle!) šįkart man visai netrukdo, yra šuniukų žudymas. Žinote, turbūt nėra nieko, kas man labiau sugadintų gerą filmą ar knygą, negu nekalto šuniuko kankinimas. Sunku apsakyti, kaip mane tai prislegia. Tikrai. Bet čia šuniukų žudymas toks juokingas. Na, pirmas atvejis gal tikrai kiek nesmagus. Bet kiti tokie juokingi. Sunku paaiškinti, kodėl. Greičiausiai todėl, kad jie tokie… Tokie tarp kitko. “O, žinote, vakar, beje, nukankinau ir nužudžiau šuniuką, kurį nusipirkau ten ir ten. Ką valgysime pietums?” (Čia ne citata). Scena su šarpėjumi – beveik šedevras. Jiems tikrai visiems reikia operuoti akis. Regis, autorius visai neblogai išmano kai kurių veislių ypatumus. Gaila, nežinojo, kad išsprogtaakių veislių (mopsų, pekinesų, čichuaškių) šunims kartais iškrenta akys. Taip tiesiog šiaip sau. Ima ir iškrenta po stipresnio krestelėjimo. (Nemeluoju, pagūglinkit.) Kas kartą tai prisiminus bandau įsivaizduoti ir imu juoktis. Su tokiais šuniukais būtų buvę galima parašyti neblogą sceną. (Gal man parašyti knygą apie šuniukų kankinimą?)

Vardinami ir kiti dalykai, bet jie man netrukdo. Priešingai, netgi įdomu. Pavyzdžiui, patiekalai. Įdomu daugiau iš profesinės pusės, mėgstu perskaityti lietuvišką patiekalo aprašymą ir bandyti atspėti, kaip skamba originalas. Chalapenjo paprikos, cha! Lažinuos, kad vertėja parašė „jalapenai“, o redaktorė ištaisė į chalapenjo paprikas. Man vienas toks redaktorius taip pat kartą visus jalapenus pakeitė į „chalapos paprikas“. (Štai būtent dabar mano galvoje iškyla tas filmo kadras, kaip iškyla kas kartą skaitant to redaktoriaus redaguotą tekstą.)

Ant viršelio užrašyta: „Atsargiai! Šią knygą skaityti nepilnamečiams ir jautrios psichikos žmonėms nepatartina – ji gali sukelti sudėtingų psichologinių išgyvenimų!“ (Labai juokingai skamba tie „sudėtingi psichologiniai išgyvenimai“.) Taip, tai tiesa. Jei labai įsijausi, žudynių scenos kels nerimą, sekso scenos – šleikštulį. Bet tereikia skaitant nevalgyti. Šiaip knyga nežmoniškai juokinga. Pirmam trečdaly (jau kai susigaudžiau, kas ir kaip – tie leiblai tikrai išmuša iš vėžių) šypsojaus, antram jau ir krizenau. Kas bus paskutiniam? Tiesiog užkvatojau jam sprendžiant kryžiažodį. Mes su pagrindiniu herojumi, pasirodo, turim panašumų. Aš taip pat kartais spręsdama kryžiažodį visur įrašau tą patį žodį (rašau „bibys“). Arba, kodėl nenumirė žonglierius? Šiaip knyga daugiau juokinga ne konkrečiais juokeliais, o komiškomis scenomis. Jų pilna. Kartais juokingas visas skyrius. (Tai nepatiko mano Valdorfo salotos?)

Labai smagiai atskleidžiamas veikėjo psichotiškumas. Taip lyg niekur nieko, iš pradžių net nepastebi, kad su juo kažkas negerai. Štai jis nuneša kraujais ištepliotą patalynę į valyklą. Štai jis be maisto produktų, taip tik tarp kitko nusiperka ir naują peilį. Štai jis kažką pasakodamas visai ne į temą priduria, kad mėgsta kankinti ir žudyti moteris. Jo pašnekovai, aišku, tai ignoruoja, todėl neaišku, ar jis tikrai taip pasakė ar tik pagalvojo. O kartais pašnekovai pripažįsta, kad dievina jo humoro jausmą. Aš irgi. Ypač gerbiu jį už tai, kad nupjovė galvą moteriai, pasakiusiai jam “Life is full of endless possibilities”. Šiaip nėra iki galo aišku, ar jis tikrai atliko visus tuos nusikaltimus. Visai gali būti, kad čia tik jo vaizduotė. Kaip jau supratote, veikėjas nėra labai stabilus. Knygos pabaigoje jis žiūri pokalbių laidą, kur į klausimus atsako dribsnis, o parke jį vaikosi suoliukas.

Beje, knygoje yra trys recenzijos apie atlikėjus. Apie Genesis, apie Whitney Houston ir Huey Lewis And The News. Nesupratau, kodėl. Gal kas gali paaiškinti? Tie skyreliai tikrai nieko nesakantys ir niekuo neprisidedantys prie knygos. Tokie visai ne į temą. Priminė fluxistus. Kaip Mačiūnas siūlė į Adolfo Meko apsakymo leidimą įtraukti lapų iš žodynų, telefonų knygų ir t.t. Kad leidimas būtų storesnis ir solidesnis. Gal ir čia buvo panašiai?

Nežinau, kam reikėtų rekomenduoti šią knygą. Gal žmonėms su juodu humoru? Bet taip banaliai skamba. Be to, tą juodą humorą visi labai skirtingai suvokia. (Ar matėt, kokio pasipiktinimo grupėje „Juodas humoras“ sulaukė juokelis su Kalanta? Iki šiol negaliu atsitokėti.) Bandžiau sugalvoti, kam iš savo pažįstamų galėčiau atnešti šią knygą ir pasakyti: „Skaityk, čia labai jėga“. Sugalvojau tik vieną. Kažkaip nesinori geriems, maloniems žmonėms įduoti į rankas knygą su kanibalizmo ir nekrofilijos scenomis. Dievaži, dar apsivems. Nesinori būti už tai atsakingai. Todėl turbūt esu pasmerkta mėgautis šita knyga viena. Gal tai reiškia, kad ji visai nėra tokia gera, kaip man pasirodė? Kaip manot?

Einu žiūrėti filmo.