Atėjo ta diena. Apdžiūvusios Vilniaus (beigi kitų akademinių miestų) arterijos prisipildė šviežio kraujo. Naujų veidų, švelniai įrudusių kūnų, naivumo, klaidžiojančių žvilgsnių ir džiaugsmo sumišusio su baime. Snobiškas vietinis miestietis iš miegamųjų rajonų susiraukęs stovės kamščiuose ir keiksnos žagsinčius pirmakursius. Jis piktas, nes niekada nepaliko savo namų, miesto, mamos, jos kotletų ir nesužinojo, ką reiškia tas tūkstantis ypatingų pirmų kartų. Tas širdį draskantis skausmas, kai uždarai savo būsimo būsto duris ir supranti, jog esi vienišiausias padaras visatoje. Antrą nakties rūkomos cigaretės bendrabučio koridoriuje ir draugiški ketvirtakursiai atnešantys alaus. Iš namų tempiami sunkūs krepšiai ant pečių paliekantys mėlynes. Badavimas. Šaltis. Depresija. Gripas. Skausmingas tapimas nepriklausomu. Pirmoji stipendija, buvimas padavėju, pirmasis butas, pirma mergina ar vaikinas, kurio vardo neprisimeni, pirmas auskaras antakyje arba tatuiruotė, Kalėdos, kai dovanas dovanoji už savo uždirbtus pinigus. O tada praeina dar dešimt metų ir tas vargšas buvęs pirmakursis birželio viduryje lengviau atsikvepia, kai mieste vėl prasideda žmonių sausra.
Idėjų pirmosioms tatuiruotėms galima pasisemti iš Regards Coupables. Prancūzai taip vadina nuodėmingus žvilgsnius. Nuodėmių tikrai netrūksta. Po šiuo pseudonimu slepiasi moteris. Žinoma, ji – prancūzė. Be to, kad kuria kutenančius paveikslėlius, ji turi drabužių liniją, užsiima muzikos produkcija ir jai priklauso sargių brand’as. Pasižvalgykim.
