Praėjus dviems metams po Leylines, prancūzų chill-out specialistas Aes Dana išleidžia naują albumą. Pristatau Perimeters, kaip ir įprasta, išleistą autoriaus nuosavoje Ultimae Records studijoje.
Vincent Villuis gyvenimą su muzika siejo nuo vaikystės. Pradėjęs karjerą gitara ir balsu, grojo industrinėse metalo grupėse, kurių agresiją iškeitė į mašinas, valdančias e-garsus. Kartu su Charles Farewell, 1996 metais įkuriama ambient ir goa trance mišinio grupė Asura. 2001 metais Vincent’as atsiskiria nuo projekto, norėdamas pilnai koncentruotis savo solo kūrybai – Aes Dana. Intensyviai prodiusuodamas savo, kartu dirbdamas H.U.V.A. Network projekte (3 albumai kartu su Solar Fields), bei nuolatos direktoriaudamas Fahrenheit kompiliacijose (kuriose griežtai surinkinėja skrendančius downtempo kūrinius), tampa remiamas TC Electronic kaip vienas perspektyviausių Prancūzijos elektronikos kūrėjų. Labai gaila, tačiau 2009 metais jis negalėjo atvykti į festivalį Supynės dėl senelio mirties.
Vienas dalykas, kuris nekinta niekada – tai Ultimae Records skambesys, kurį už pavadžių laiko Vincent. Iš vienos pusės džiugu, tačiau iš kitos – čia niekuomet nėra intrigos. Žinoma, čia leidžiantys autoriai/grupės skiriasi mėgiamų garsų naudojimu ar ritmika (tarkim Carbon Based Lifeforms daugiau palaiko dub judesį, Solar Fields – džiugesnes, vėjavaikiškisnes melodijas, Aes Dana – delikačiai niūrios atmosferos šalininkas, nevengiantis prijungti švelnaus morning trance ritmo), tačiau visų rezultatas bendras – meditacinė, kosmosą sugeriančių minčių muzika, kurią nuostabu klausyti sudėliojant čiakras į lentynas.
Perimeters vertinu kaip geriausią jo albumą. Tai buvo nuostaba man, nes po kelių jo bandymų pakartoti Season 5 [2002] puikumą jam galiausiai pavyko. Dažniausiai jo kompozicijos albume turi charakteringus bruožus – burbuliuojančios, hipnotizuojančios melodijos, skiriasi tik greičiu ir mechanizuotais gitaros, vokalo garsais. Žinau, kad tai gali kai kam pasirodyti nuobodu, tačiau visas šis kompleksas, kurį jis padarė Season 5, man taip limpa prie širdies, kadnorstuką. Vėliau sekę Aftermath [2003] ir Memory Shell [2004] buvo neblogi, tačiau tai tik buvo chill-out’inė ambient’o atomazga, nepatraukiantys didesnio dėmesio. 2009 metais Aes Dana žengė nedrąsų pirmąjį IDM žingsnį – Leylines. Šis albumas suteikė galimybę įžvelgti ir klasikos, beveik simfoninių elementų, tačiau jautėsi jo lengvo kūrybinio posūkio neužtikrintumas, darbo neišbaigtumas. Matomai tai nebuvo trumpas susižavėjimas kitokio pobūdžio garsais ar ritmika (kaip garso inžinierius jis fetišistiškai žiūri į muzikos gėrėjimąsi, – (..kalba apie mėgstamiausią savo kūrinį Adonai..) „the drum programmation is one of the most complex I’ve done with all one shot drum elements coming from real voices. I filtered pads and choirs and used them like single glitch sounds, hit hats.“). Perimeters albumą sudaro 11 kūrinių, kurie, kaip įprasta, yra skirtingo tempo. Grožis tame, kad pačiame kūrinyje ritmas keičiasi bent vieną kartą – iš lėtesnio į greitesnį, niūrėsnės melodijos tampa pozityvesnėmis ir atvirkščiai. Mėgstantiems vienodos greičio albumus – jis netiks. Dažniausiai krypstantis link tolygaus downtempo kick‘ų, šį kart Vincent’as nepabūgsta ir kaustytos dub eigos, per kurią, užkabinęs smuiką, nuneša į neaiškų IDM ritmą, kuris švelniai peraugsta į beveik šokamus muzikinius tolius. Albumą atidarantis Anthrazit (kartu su Field Rotation) lėtai apgaubia mistikos, žvaigždžių šydu, įtraukiantis į emocijų perimetrą, iš kurio autorius nepaleidžia kiek daugiau nei valandą.
Tai nuostabus albumas einant pasivaikščioti.
šitas mane visada pradžiugina