Gerbiami piliečiai, burkitės prie garsiakalbių! Paklausykite visų laikų įstabiausios Šiaurės Korėjos istorijos! Pasiaukojimas, didvyriškumas, kankinystė – čia rasite visko, kas puoselėja ir turtina kiekvieno doro piliečio širdį! Šiandien sužinosite, koks likimas ištiko Vadą Ką ir jo gražuolę žmoną Sonmunę. Tačiau perspėjame, istorijoje neišvengsime bjaurasties, tad neklausykite vieni – šliekitės gamykloje prie darbo draugų arba apsikabinkite nepažįstamą žmogų metro vagone. Taip pat saugokite nuo šiandieninio turinio mūsų mažuosius piliečiukus, nes jie dar nežino, kas yra nedorybė. Šiandien amerikiečiai paleis savo skalikus. Tad šluokite pjuvenas nuo fabriko grindų, rinkite medvilnę nuo audimo staklių motorų – užkimškite jautrias nekaltų vaikučių ausytes bet kuo, ką rasite po ranka.
Taip Našlaičių prižiūrėtojo sūnų apibūdintų propagandos garsiakalbiai, jei tokius turėtume namuose. Bet neturim. Kokia laimė. Ir kaip šiurpu skaityti apie tuos, kurie turi. Žodis „šiurpu“ geriausiai apibūdina viską šioje knygoje – pačią istoriją, jos veiksmo vietą, aplinkybes, jos pabaigą. Nešiurpau taip nuo pavasario, kada Salmano Rushdie Kloune Šalimare skaičiau apie Kašmyro konfliktą. Kam nepatinka šiurpi tikrovė, tam negalima skaityti tokių knygų. Žinoma, reikia nepamiršti, kad čia tik romanas, bet jame tiesos, reikia manyti, labai daug. Prieš sėsdamas rašyti Adamas Johnsonas nuodugniai domėjosi Š. Korėja, kalbėjosi su pabėgėliais, net lankėsi pačioje šalyje. Ką pasakojo pabėgėliai ir ką išgalvojo rašytojas – lieka neaišku, bet viskas taip įtaigu, kad skaitydamas tiki viskuo. Propaganda, darbo stovyklos, kankinimai, apklausos, skurdas, badas, išnaudojimas, melas, smurtas, nepasitikėjimas, paranoja, ir t.t. Šiurpas – kitaip nepasakysi.
Knygoje pasakojamas našlaičių prižiūrėtojo sūnaus Čiun Do (beveik kaip John Doe – taip Amerikoje vadinami neatpažinti lavonai) ir jo meilės gražuolės aktorės Sonmunės likimas. Antroje knygos dalyje įpinama ir bevardžio tardytojo istorija. Į pasakojamą vis įsiterpia propagandos garsiakalbis, kuris viską perpasakoja savaip. Stipriausia knygos savybė – veiksmo vieta, Š. Korėja. Nupiešiamas neįtikėtinai įtaigus jos paveikslas. Įtraukiamos net tokios smulkmenos, kaip draudimas valstybiniu laikraščiu šluostytis užpakalį. Bet stipru ir visa kita – siužetas, veikėjai. Knyga stora 526 psl.), bet susiskaito greitai, nes labai įdomu, kas bus toliau.
Vienintelis knygos trūkumas – suspoilinamas filmas „Kasablanka“ (prašau paskui neverkti, kad neperspėjau).
Nerekomenduoju silpnų nervų skaitytojams. Rekomenduoju visiems kitiems, o ypač ilgiau gyvenusiems sovietų režime, nes jie knygoje ras daug bendro su savo praeitimi.
Labai sudomino šioji knyga. 🙂 Ačiū už įrašą.
prarijau per keletą dienų. Tik dabar skaitau recenziją. Viskas taip taip taip.