… dabar jie ne šaltkalviai. Ir ne metalistai. Ir kokį albumą įrašė! Koks šuolis nuo Skeleton [2008] laikų!
Pamenu, kaip tuomet minėto albumo promo diskus man siuntė tiek Post Present Medium…
tiek Bella Union leidyklos.
Tada į madingą žurnalą apie minėtą albumą rašiau tokius žodžius:
Keturi Kalifornijos pankai.
Sprendžiant iš pavardžių – visi meksikiečiai.
Dažnai groja pasivadinę The Smell.
Trečias jų albumas (pirmas tikras).
Neprodiusuotas, nemiksuotas, nesuvestas.
Taip skamba – greičiausiai taip ir yra.
Vos 32 minutės, bet net 14 proveržių.
Nuoširdumo, džiaugsmo (arba ne), triukšmo ir avangardinio džiazo.
Klausant galima užuosti garaže stovėjusios alyva permerkusios statinės kvapą.Savo muziką apibūdina tropical punk rock.
Šiandien Abe Vigoda visai nebe tropical punk rock. Nors jų khm, khm… puslapis – vis toks pat pankiškas. Dabar ketvertukas groja madingai. Kaip prieš 30 metų. Jų besiklausydamas girdžiu New Order, The Cure ir gal net Duran Duran… Nu visą tą new wave virtuvę, žinot. Kiek pagardiną naujovišku skambesiu (ten Bloc Party, šen Passion Pit).
Ir negaliu. Negaliu nepritarti Pauliui ir nepagroti šios dainos.
Jos net pakeliui iš a-ha koncerto klausiausi gal kokius 12 kartų.
Laisvai vienas geriausių metų gabalų. Ta vieta nuo 1:37… Mmm… Tik prie jos negalima tiesiog peršokt. Būtina „išlaukt“ tą visą 1,5 minutės.
Aišku, pro visas tas synth bangas viso albumo bėgyje kažkur, kaip saulės spinduliai pro skylėtas užuolaidas, prasiskverbia iš punk dvasia iš senesnių darbų.
Bet jūs paklausykite Repeating Angel. Eighties visu grožiu. Ir ne tik mergoms graudinti.
