Kartais net sunku paaiškinti, kodėl. Neužtenka pasakyti „juk tai klasika“, nes būna klasikos ir ne tokios nuostabios (Dikensas, Hugo). Bet Čechovas – oho. Žinojau, kad jis bus puikus. Buvau skaičiusi jo pjesių, bet apsakymai mane tiesiog pribloškė. Tokie trumpučiai kūrinukai, o tiek daug juose sutalpinta… Nežinau, kaip apibūdinti savo potyrį skaitant Čechovo apsakymus be visokių lėkštų žodžių ir posakių. Tokių kaip „sujaudino iki širdies gelmių“ ir panašiai. Nes taip ir buvo. Ašarot neašarojau, bet spoksot į sieną po daugumos apsakymų tikrai spoksojau.
Štai keli pastebėjimai:
pirma, man ypač patiko, kad Čechovas pasakoja nemoralizuodamas. Būtent dėl polinkio moralizuoti Dikensas ir Hugo (daugmaž to paties laikotarpio rašytojai) niekada nebus mano labai mėgstami. O Čechovas – bus. Jau dabar matyti. Tik reikia perskaityti daugiau jo kūrinių. Antra, jis rašo per daug neaiškindamas (kitaip sakant, nelaiko skaitytojo kvailiu). Skaitytojas pats turi viską suprasti ir pasidaryti išvadas. Ir trečia: Čechovo kūryba yra tobulas show, don’t tell pavyzdys. Mes viską suprantam ne per tiesioginį aprašymą, o per veikėjų veiksmus, jausmus, mintis, pokalbius. Čechovas čia meistrų meistras. Kokios jo temos? Rimtosios. Iš didžiosios „R“. Gyvenimas, žmogus, mirtis, laikinumas, beprasmybė. Trumpuose, impresionistiniuose kūrinėliuose, kuriuose dažniausiai papasakojamas koks nors epizodas iš kokio nors žmogaus gyvenimo, autorius gvildena didžiuosius klausimus, bet daro tai nebanaliai, nenuvalkiotai. Žinoma, šie klausimai neapsieina be melancholijos, tad kūriniai liūdni. O gal tik man taip pasirodė. Kad Čechovo kūryba spinduliuoja meile žmogui ir gyvenimo grožiui, nenuneigsi. Žodžiu, bendrai paėmus, tai trumpi ir paprasti (bet labai rimti), kasdieniški (bet gražūs ir melancholiški) tam tikro laikmečio (bet peržengiantys laiko ribas) apsakymai. Būtini skaityti visiems, kas mėgsta rimtąją literatūrą.
Minusas: nesu tikra, ar nereikėjo pridėti kai kurių žodžių paaiškinimo. Iš kur dabar man, laisvos XXI a. Lietuvos gyventojai, žinoti, kas yra „ispravnikas“ arba „zemstva“? Taip pat skaitymo tėkmę trikdė neatnaujinti senoviški 1949 m. vertimo žodžiai. Juk šunes seniai nebe šunes, o šilima seniai nebe šilima. Bet niekis. Pačiam Čechovui ir jo apsakymams prikišti neturiu absoliučiai nieko. 10/10. Rekomenduotina visiems.
P. S. Neseniai 125 britų ir amerikiečių šiuolaikiniai rašytojai balsavo ir rinko geriausias visų laikų knygas. Tarp XIX a. kūrinių Čechovo apsakymai/apysakos užėmė penktą vietą. Juos aplenkė tik Ana Karenina, Madam Bovari, Karas ir taika ir Heklberio Fino nuotykiai.
