Čilėje gimęs Matias Aguayo spalio vidury išleido labai įdomų albumą.
Kalbamės su juo apie turizmą, lingvistines peripetijas ir besikartojančias muzikos tendencijas.
Ką laikai savo tėvyne: Čilę ar Vokietiją?
Mėgčiau kalbėti apie miestus, o šia prasme miestas, kuriame apima jausmas lyg būčiau namie – Kelnas Vokietijoje. Antra vertus, daug keliavau. Gimiau Santjage, kur vis sugrįžtu ir sugrįžtu nuo pat vaikystės, tačiau didžiają paskutinio dešimtmečio dalį praleidau tarp Buenos Aires ir Paryžiaus. Tapdamas miesto, tarkim Buenos Aires, kultūros dalimi – kažkokiu būdu tampi ir to miesto piliečiu. Galiausiai vietoj namų sąvokos atsiranda daug situacijų ir vietų, kuriuose jaučiu patogumą ir lengvumą.
Kokia kalba mąstai?
Nesu tikras, kad apskritai mąstoma kalbomis. Protas – kažkas labai greito ir plataus, o mąstymas susijęs su vaizduote, asociacijomis ir panašiai. Visi šie dalykai yra pernelyg greiti ir sudėtingi apibūdinti kalba. Ir jie atsirado anksčiau nei kalba.
Gal suvokiu tai kitaip, nes kuriu muziką? Tikriausiai, mąstau muzikos kalba. Kaip bebūtų – dažnai kaitalioju kalbas: kartai, kuomet rašau, renkuosi vokiečių; kalbuosi su savim (mityse) dažniausiai ispaniškai.
Kaip sugalvojai įrašyti visą albumą vien „burna“?
Dainavimas, triukšmų ir ritmų gaminimas burna – tai, kas man labiausiai patinka, sritis, kurioj geriausiai sekasi. Man tai greičiausias būdas išreikšti idėją. Taigi, pradžioj pirmoji mintis buvo padaryti aranžuotes panadojant savo balsą. Tiesiog tam, kad įrašinėjimo ir idėjų suklijavimo procesas būtų greitas ir lengvas. Tačiau kuo daugiau taip įrašinėjau, tuo labiau mėgau rezultatą – ritmų vystymosi skambesį. Tokiu būdu nutolau nuo prodiusavimo idėjos. Užtat priartėjau prie muzikos gaminimo, tikro grojimo. Šiais laikais būdamas muziku, ypač elektroniniame kontekste, taip pat privalai būti geru garso inžinieriumi. Nenamau, kad tai tiesa. Gali daryt gerus gabalus net nebūdamas geru garso inžinieriumi, garso dizaineriu ar techniniu ekspertu.
Ay Ay Ay, be abejo, labai originalus darbas. Bet gal girdėjai šių metų DubFX albumą Everythinks A Ripple? Jis panašiu stilium (beatbox) groja hip-hopą…
Ne, nežinau šito, bet paklausysiu.
Kokius įžvelgi techno ir cumbia panašus bei skirtumus?
Iš tikrųjų, kuo daugiau šokių muzikos (net tik techno ir cumbia) atrandu pasaulyje, tuo daugiau matau panašumų. Šokių muzikoje visuomet pirmoje vietoje buvo ryšys tarp muzikos ir kūno judesio – dialogas tarp muzikos ir kūno elementų. Štai kodėl ši muzika turi daug erdvės ir jos nesiklausoma sėdint ant sofos ir analizuojant. Šokių muzikos giluma slypi mokėjime palikti erdves ir sukūrti energijas priverčiančias kūną judėti. Pargindas tam –ritmas.
Kodėl naują albumą išleidai Kompakt leible, o ne nuosavame Cómeme? Ar vien dėl geresnės distribucijos?
Ne, iš tikrųjų išleisti Ay Ay Ay buvau sugalvojęs anksčiau nei gimė leiblas. Be to, nematau Cómeme kaip skirtą autoriniams darbams. Aišku, pats šiuo momentu kaip ir esu Cómeme veidu, kadangi žmonės jau kažkurį laiką pažįsta mano muziką. Tačiau šis leiblas labiau skirtas bendradarbiavimams su visais didžiuliais talentais, kurių muziką taip garbinu. Cómeme – lyg išsipildžiusi svajonė. Daugeliui atlikėjų tai labai motyvuojantis reikalas, kadangi darbas šiam leiblui suteikia laisvės ir šviežumo pojutį. Jaučiame, kad tai tik pradžia. O aplikui tiek daug hipertalentingų ir keistai įkvėptų atlikėjų iš Lotynų Amerikos, kurie daro savo reikalą… Jie suvokia, kad gali atsiduoti jausmams kapstytis gimtose muzikinėse tradicijose išvengdami europietiškojes scenoje naudojamų kongų, bongų ir pan. šablonų.
Cómeme viduje stengiames sukūrti stiprią, beveik šeimininę bendradarbiavimo atmosferą. Nelabai tikime kažkur toli nuosavuose kambariuose užsidariusių muzikos autorių idėja. Mus įkvėpia labiau kaimiškas muzikos gamybos būdas.
(Matias Aguayo – tas šone dešinėje)
Tavo Resident Advisor mikse skamba ištrauka iš Loleatta Holloway 1980 metų kūrinio Love Sensation (kurią vėliau nusemplavo Black Box). Kaip manai, kas kiek metų kartojasi muzikinės mados?
Manau, kad visa ši diskusiją apie tai, ar vyksta raida, ar viskas tiesiog pasikartoja, yra labai subjektyvus dalykas, kurs dažniausiai eskaluojamas senti (mintimis) pradėdančių individų. Novatoriški didžėjai, tokie kaip Ron Hardy pvz., beišrasdami „naują“ dalyką taip pat grojo seną muziką. Todėl, iš tiesų, manau, kad muzika nelabai keičiasi. Labiau svarbus yra laikas, kada ją girdime ir mūsų klausymosi būdų permainos. Klausytis Loleatta Holloway 80-ais, 90-ais ir dabar – visuomet pokytis. Išlieka tik dvasia, kurią tu jauti.
Pokyčių ir inovacijų idėja gali labai slėgti kompozitorių ir neigiamai atsiliepti jo produktyvumui. Dėl to muzika kartais tampa labai paviršutiniška. Gyli muzika remiasi dar gilesnėmis šaknimis. Muzikos pagalba leidžiama kalbėti protėviams. Tūkstantmečių darbas pavarčia muziką stipria. Šiais laikais ypatingai palankus metas muzikai, kadangi dauguma „nuorodų“ yra šiek teik pasimetusios ir žmonės tiksliai nežino, ką nori girdėti. Būdamas muzikantų gali labai laisvai jaustis tokiosje aplinkoje. Kontrolė visuomenėje tapo griežtesnė, bet, galbūt, reakcija į tai galėtų būti keik laisvesnis muzikos traktavimas.
Galbūt BumBumBox vakarėlių metu buvo kokių nors didesnių (ar mažesnių) incidentų ar šiaip įdomių nutikimų?
Kiekvienas BBB pokylis pasižymi incidentais. Kai esi atviras publikai – visuomet kažkas nutiks. Čia vyksta gyvenimas. Pakankamai keista, tačiau nei vienas BBB vakarėlis nebuvo blogas. Nuvilti gali tik pobūviai, kuriuose mokama už įėjimą.
Kiekvienas pokylis turi savoryškiausius momentus: nuo spontaniškai prisijungusių alaus ir kavos pardavėjų (staiga turime savo barą) iki netyčia pasirodžiusios baikerių šutvės, motociklais apsupusios šokių aikštelę ir tokiu būdu parūpinusios apšvietimą; nuo moto-policijos vaikačios vakarėlį iki Kolumbijoje prisijungusių gatvės vaikų ir senyvų žmonių staiga pradėjusių šokti.
Ačiū už interviu