Dar vasario pradžioje internetinis personažas Tomhetas Hobitukas man įteikė anglies atspalvių viršeliais papuoštą vinilą Film Noir.
Nuo laiko, kai prieš 4 metus pasirodė debiutinis albumas The Crawling Chaos, Autism iš vieno žmogaus projekto peraugo į keturių žmonių grupę, grojančią gyvus pasirodymus. Antras albumas Film Noir pasirodė kaip tik šiandien.
Matyt ir tai (keturių žmonių idėjos dalyvaujant kūrybiniame procese), ir laikas (arba kitaip patirtis) prisidėjo prie to, kad Film Noir – kur kas brandesnis įrašas.
Nesinori per daug girti, bet man patinka, kai šį veiksmą galiu sau leisti atlikti nesistengdamas ir dirbtinai neieškodamas epitetų. Viskas šioje plokštelėje yra gerai: nuo pavadinimo ir viršelio – iki turinio.
Film Noir. Paklauskit savęs, ar šis žanras kada nors buvo „išėjęs iš mados“? Arba pakelkit ranką, kam nepatinka Taxi Driver [1978], Basic Instinct [1992], L.A. Confidential [1997] ar No Country for Old Men [2007]. Jau baigiu mintinai nuvartyt tą knygą iš Taschen.
Taigi, tematika aktuali, viršelį gražiai nufotografavo švedas Eric Sageby, vinilas gražiai atspaustas ir tvarkingai sudizanintas (+3 atvirutės viduj). Belieka, kad turinys nepavestų.
Tiesą sakant, jei kas nors man tamsoje užleistų šią plokštelę – ko gero, nesugebėčiau atsakyti ar čia skamba prancūzai Lost in Kiev, ar amerikiečiai Russian Circles, ar ankstyvoji škotų Mogwai kūryba. Gal jums tai skamba, kaip beveidė kopija? Bet pasižiūrėkit, nuo ko ji beveik nesiskiria. Tai yra pasaulinio masto post-rock/post-metal flagmanai. Ir jei vilniečiai jų fone sugeba skambėti neblankiau, ne mažiau aktualiai ir ne mažiau įdomiai – tai esminis dalykas.
Vienintelis man nesueinanti smulkmena šioje istorijoje yra tai, kad spaudoje mirgančiuose pristatymuose figūruoja tokie žodžiai kaip „griežtas“, „pesimizmas“, „grėsmingas“… Bet, ei, kamon. Ar tikrai? Gal čia tik man vienam taip, bet klausydamas šio įrašo jaučiu tam tikrą polėkį ir romantikos dvelksmą (na, ok, su žiupsniu melancholijos).
Taip, tie pokalbių įrašai yra kraupoki, bet „fone“ skambanti muzika tikrai nėra pesimistiška ar grėsminga. Gal metalai ir postrokriai neklauso power electronics?
Štai pvz. paimkim gabalą Brittle Bones. Jau nuo 17-tos sekundės čia įstoja tokios lyriškos balalaikos, kuriomis japonai Mono jau įprato migdyti klausytojus savo koncertuose.
Kadangi ponaitis Tomhetas Hobitukas yra grafikos dizaineris, klipą šiai kompozicijai sau leido sumontuoti pats.
Beje, mano mėgstamiausi numeriai čia kaip tik šitas ir septintas – abu yra paskutiniai kiekvienoje plokštelės pusėje. Ir aš net nedvejojau, kad jie specialiai taip padarė… Kad vėl norėčiau apversti plokštelę.
Plokštelę galima bus įsigyti jau šią savaitę startuojančioje Knygų mugėje.
Vėliau grupę pasiklausyti gyvai bus galima Vilniuje [17.03.04], Kaune [17.03.17], Klaipėdoje [17.03.25].
O nuo gegužės 26-tos iki birželio 3-čios Autism žada pasivažinėt po Europą.
