Šiandien man atsitiko labai graži diena. Dėžėje aptikau žinutę iš vienos grupės… būgnininko. Rašė, kad „šiemet su grupsu išleido albumą. Ir visai neprastą“.
Hm… Tokių žinučių susilaukiu nemažai, tad arogantiškai pamaniau, kad bičui pasisekė, kad turėjau laiko ir nepatingėjau paspausti ant linko… Tik gerokai vėliau supratau, kad, iš tikrųjų, pasisekė man.
Grupė vadinasi Candee Train. Pavadinimas iš tų, kur „kažkur girdėtas“, o gal net ir matytas gyvai kokiame nors garažinių grupių konkurse ar Sofar Sounds koncerte. Greičiausiai nesudominęs ir padėtas į apatinę lentyną šalia visokių liūdnų slibinų, keistuolių teatrų ir vidų bareikių…
Soundcloud nuorodos turinys – gan padrikas: visi aštuoni albumo kūriniai papuošti skirtingomis ikonomis (lyg ne albumas, o dainų kratinys), trys dainos vienodai pavadintos Ici (neaišku, tai singlas ar remiksų rinkinys?)… Bet perklausęs pirmą dainą užsimaniau dar. Antra (Blue Time) buvo dar geresnė. O po kelių valandų rankose jau laikiau vinilą.
Bet pirmiausiai paseksiu jums legendą apie albumo atsiradimą.
Saâdane Afif – Berlyne gyvenantis prancūzų menininkas konceptualistas. Nuo 2004 metų jis kreipiasi į rašytojus ir kitus menininkus, kad anie parašytų eiles/tekstus, kuriuos inspiruoja jo darbai. Prieš metus Kauno bienalėje buvo pristatoma jo paroda Threads: A Fantasmagoria about Distance. Tąkart jis sugalvojo žengti dar toliau ir tekstus įpinti į muziką. Šiam tikslui Kauno centriniame pašte (Bienalės patalpose) buvo įrengtas repeticijų kambarys ir pakviesta grupė Candee Train. Keturių mėnesių bėgyje jie turėjo aštuonis tekstus perkelti į dainų lygmenį. Ekspoziciją lankantys žmonės galėdavo ir būdavo skatinami ateiti ir stebėti gyvai, kaip grupė kuria, groja, pykstasi, tingi… Savotiškas akvariumas.
Šitaip tekstams buvo suteiktos papildomos dimensijos. Pvz. tas Saâdane Afif darbas Vice de forme – kubas, cilindras ir sfera dešinėje viršutinėje viršelio nuotraukoje – simbolizuoja falą (liet. pimpalą). Tokiu būdu grupė dainuodama apie kvadratus ir apskritimus, iš tikrųjų, net to nežinodama dainavo apie pimpalus (nors skirtumas, realiai, nėra didelis).
Menas!
Šio darbo rezultatas yra įrašytas ir išleistas Threads: A Fantasmagoria about Distance (The Record) vinilo plokštelės pavidalu.
„O muzika?“ – paklausit. Geriau atsakysiu, į kokią nuotaiką ji mane panardina. Bet tam, kad nesikartočiau, tiesiog pacituosiu, ką prieš 9 metus rašiau į žurnalą Pravda apie anuomet pasirodžiusį Cat Power albumą. Nes poveikis praktiškai toks pats.
Nedidelėje salėje aksominės užuolaidos ir kėdžių apmušalai. Vos apšviestoje (raudonai-mėlynai) scenoje atsipalaidavusi Cat Power atlieka savo herojų (B.Holiday, J.Mitchell, J.Joplin…) dainas.
Ji puikiai jaučiasi.
Kažkur salėje sėdi Tori Amos ir mąsto, kaip ryte rašys prašymą dėl atleidimo iš darbo. Vienoje iš priešpaskutinių eilių apsikabinusios (kaip blondinės iš Malholando) žliumbia Katie Melua ir Norah Jones. Amy Winehouse grauždama lūpas mintyse perbėga dainas, kurios tiktų jos būsimam koverių albumui.
Tik PJ Harvey nuoširdžiai ploja, įsitikinus „aš irgi gerai varau“.
Skamba Don’t Explain.
Dar, besiklausydamas vinilo, regiu kadrus iš filmų Only Lovers Left Alive, A Girl Walks Home Alone at Night ir, aišku, Sin City.
Tai jums turėtų suponuoti, kad Threads albumas yra tamsus, persmelktas aistros, sekso ir praradimų. Ir man patinka, kad grupės muzikantai neturi muzikinio išsilavinimo (išskyrus klavišininkės baigtą muzikos mokyklą). Nes, manau, kad tik tokie „negrynaveisliai“ menininkai moka perteikti tikrą dramą ir tinkamai užauginus atmosferą pasiekti kulminaciją.
Jums patinka Portishead, Bohren & Der Club Of Gore ir PJ Harvey? Tuomet padarykit sau paslaugą – įsigykite šį albumą. Grupė jį parduoda vos už 15€.
Ant viršelio užrašyta Limited edition of 500 copies, bet leidėjo puslapyje nurodoma 300. Jie visi yra verti išpirkimo. Ir ne dėl to, kad Kalėdos.
