Umberto Eco kartą pasakė: „Pasaulis yra pilnas vertingų knygų, kurių niekas neskaito.“ Taip nutiko ir Stouneriui. Kai 1965 m. buvo išleistas šis romanas, jo nupirko mažiau kaip 2000 egzempliorių. Sunku pasakyti, kodėl. Gal leidėjai blogai dirbo savo darbą. Antram kvėpavimui knyga buvo prikelta jau XXI amžiuje, kai ja literatūros pasaulyje susižavėjo visi nuo Juliano Barneso iki Annos Gavaldos. O dabar turim ją lietuvių kalba ir mes.
Kas tas Stouneris? Tikrai ne tas, kuris rūko daug žolės. Stouneris yra pagrindinio knygos veikėjo pavardė. Jis auga neišsimokslinusių ūkininkų šeimoje ir stoja į koledžą mokytis agronomijos, kad baigęs mokslus galėtų padėti tėvams ūkyje. Deja, nutinka štai kas: beklausydamas visiems koledžo studentams privalomą anglų literatūros kursą, jis išgirsta 73-jį Šekspyro sonetą… Ir jį ištinka nušvitimas. Nušvitimas, kurį patiria visi knygų mylėtojai, kai pirmą kartą suvokia, koks didis gėris yra toji literatūra. Stouneris perstoja mokytis literatūros ir vėliau tampa profesoriumi.
Stounerį būtų galima pavadinti ode paprastam žmogui. Knygos veikėjas veikia gyvenime visiems įprastus dalykus: mokosi, dirba, veda, dauginasi, vėliau pasensta… Ir, žinoma, gyvena labai nelaimingai. Jo santuoka – nesėkmė, darbe jo nepripažįsta, o kai jam pagaliau pavyksta rasti artimesnį kontaktą su kitu asmeniu, jie yra priversti išsiskirti. Stouneris paguodą randa tik knygose. Fejerverkas taip ir neiššauna. Veikėjas nenuverčia kalnų, negauna Nobelio, neišranda vaisto nuo vėžio. Jis – ne tas didvyris, apie kuriuos esam pratę skaityti. Jis – eilinis, pilkas žmogelis, kurio visus gyvenimo pasiekimus anksčiau ar vėliau nubraukia antkapis. Jis – vienas iš mūsų. Liūdna?
Šią knygą priimti galima skirtingai. Vieniems tai gilų egzistencinį liūdesį sukeliantis pasakojimas. Beprasmybės jausmas ir ašaros knygos pabaigoje. Čia tiems, kuriems stiklinė visada pusiau tuščia.
Tiems, kam stiklinė yra pusiau pilna, Stouneris atrodys kaip didvyris. Tas, kuris susitaiko su gyvenimo sunkumais ir stoiškai juos pasitinka. Jo istorija – įrodymas, kad net ir paprasčiausias gyvenimas yra įdomus ir vertingas.
Kam siūlau skaityti šią knygą? Manau, kad visiems. Tiktai ne bet kada, o dabar, kol už lango dar neįprastai šaltas ir niūrus balandis. Taip knygos atmosfera sutaps su aplinka ir bus didesnis poveikis.
Kadangi man stiklinė visada pusiau tuščia (kai kada, atrodo, visai tuščia), taigi ši liūdna ŽMOGAUS (žmogelio) istorija labai patiko. Vaikystėje norėjome būti princesėmis, vėliau kosmonautėmis (tarybinių laikų reliktas), dar vėliau žymiomis rašytojomis, mokslininkėmis, o faktas tas, kad dirbame nuo 8 iki 17 val., valgome, miegame (dažniau vienos), atliekame gamtinius reikaliukus ir…. nieko. Gyvename ir tiek. Taigi ir Stouneris – gyveno ir tiek. Tačiau tai aprašyta lengvai, nenuobodžiai.
Knygą jau pasiėmiau iš bibliotekos ir ruošiuosi skaityti. Jūros Do komentaras toks geras, kad beveik po juo pasirašau, nors knyga dar neskaityta.