Pavadinimas: Batman v Superman: Dawn of Justice (liet. „Betmenas prieš Supermeną: Teisingumo aušra“)
Žanras: superdestrukcija
Vaidintojai: Bartleby, Napoleon Solo, Amy Adams, Morpheus, Havelock Vetinari, Mark Zuckeberg, Gal Gadot
Apie ką: Grupė psichopatų gelbėja ir naikina pasaulį
Kodėl man patinka Superherojų filmai? Kodėl dažniau, kai pagaliau įsipareigoju parašyt tekstą (versus tiesiog pažiūrėt filmą ir pagūžčiot pėčiais, kad jis nevertas mano kūrybinės energijos), tai būna juosta apie keistai apsirengusius apsigimelius? Nes filmai apie superherojus iš komiksų dažniausiai pritraukia labai aukšto lygio kiekvienos srities ekspertus – režisierių, scenaristą, kameros operatorių, prodiuserį – raktinius elementus kiekvienam įspūdingam pasirodymui. Gerai suderinus komandą, netgi su viena silpnesne grandimi galime matyti tai, kas vadinama good storytelling.
Bet tai nėra vienintelė priežastis. Pažiūrėjęs filmą apie superherojus, pasijuntu linksmesnis. Suteikiu smegenims lengvai virškinamą, tačiau techniškai gerai sustyguotą košę, kuri karts nuo karto priverčia susimąstyti. Koks yra naujausias Zacko Snyderio filmas? Jis yra tiek pat linksmas ir lengvai virškinamas kiek akmuo su šaukštu žvyro.
Leiskite pradėti nuo režisieriaus. Zackui Snyderiui buvo suteiktas didelis pasitikėjimo kreditas. Pripažinkim, 300 žiūrėjosi itin smagiai. Watchmen taip pat susirado savo auditoriją, kuriai priklauso ir Jūsų nuolankus recenzentas. Tačiau Sucker Punch ar Man of Steel paliko kritikus ir žiūrovus vienodai susiraukusius. Panašu, kad Snyderis peržengė savo profesijos ribas, iš režisieriaus tapdamas dar ir ssenarijaus bendraautorium su prastu castingo pajautimu. Nes Batman v Superman guli ir šliaužioja tiek scenarijaus, tiek kai kurių aktorių vaidyba. Galbūt Snyderis tiesiog mažiau protingas, nei visi galvojom. Štai efektingų vizualų karaliui pasibaigė nauji triukai. O gal tai buvo kažkoks aukštos nekompetencijos prodiuseris, prikišęs nagus kur nereikia. Nežinau kokia yra tikroji priežastis. Režisierius iškepė filmą su puikiais vizualais, solidžiu (nors kiek dirbtinoku) CGI ir keletu gerų aktorių, bet visumoje primenantį kokteilius pas tetą. Jis silpnas, ištęstas ir varginantis.
Prieš 8 metus stogą raunantis vizualinis stilius 2016-aisiais yra nuvalkiotas, it koks kilimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Snyderis yra fenomenalus vizualinis režisierius, kuriantis įdomius kadrus ir gerai išlaikantis atmosferą. Tačiau matėme ją jau šimtą kartų ankstesnėse jo juostose, kur atmosfera niūri ir lėta. Savaime tai nėra blogai, Watchmen‘uose šis stilius puikiai pasiteisino. Tačiau žiūrovų širdžių vien šituo triuku neužkariausi. Šių metų netikėtu lyderiu tapo Deadpool – žaismingas, lengvas filmas apie nepraustaburnį žudiką. Čia mes esame verčiami stebėti ne tiek lengvai susižiūrimą veiksmą su rimtumo prieskoniu, kiek lėtai susižliegiantį rimtumą, su veiksmo scenomis ir dviem juokingo dialogo eilutėm. Aišku, vizualas nėra tobulas. Green screenas vietomis rėžia akis. Dažnai nerodomi establishing shotai trukdo žiūrovui susiroientuoti kur vyksta scena.
Batman v Superman nagrinėjamos problemos pristatomos labai rimtai, o netgi kraupiai ir apskritai nėra už ką sirgti stebint šią istoriją. Galima manyti, kad toks yra tiesiog DC/Warner Brothers stilius. Alia „Superherojai suaugusiems“. Kas suprantama, jie ieško savo nišos, bando diferencijuotis nuo Marvelo. Tačiau dėl dievo meilės, įveskite šiek tiek veiksmo ir gyvumo į istoriją, ir leiskit žiūrovui pakvėpuot! Rimta nereiškia nuobodu!
Visą istoriją galima suprasti pažiūrėjus patį pirmą filmo trailerį su visų geriausių scenų anonsais. Ji prasideda ten, kur pasibaigė paskutinis Supermenas. Metropolis pamaži atsistato po milijonus gyvybių nusinešiusios technologiškai pažengusių ateivių kovos. Televizijoje rodomos naujienos apie Supermeną gelbstintį autobusą pilną astronautų vaikų, žmonija susigaudė, kad nėra viena kosmose (ką mums primena netikėti cameo), o mokslininkai ieško ginklo, kurio pagalba galėtų apsisaugoti nuo galimų invazijų ateityje. Supermentas turi galią Žemę sulyginti su žeme, todėl būtų įdomu pamatyti gudriai pristatytą politinį kontekstą. Potencialo yra. Tačiau kažkodėl šiais dalykais domisi tik Lexas Luthoras, Batmanas ir komiškai nekompetetingos institucijos.
Kas priveda mus naturaliai prie antros didžiausios filmo bėdos – scenarijaus. Aš labai viliuosi scenarijus buvo rašomas paskubomis ant kelio. Nes jei Goyeris atrajojo tokį skriptą sąmoningai ir „ant ramiųjų“, tai jam reikalingos ilgos, galimai neterminuotos atostogos. Scenarijus yra kaip minų laukas, po kurį ganėsi karvių banda. Nespoilinant per daug, leiskite pristatyti keletą pavyzdžių. Lexas Luthoras jau beveik pasiekė visus savo tikslus, bet tuomet nusprendžia išžudyti belekiek žmonių. Tiesiog. Taip pat, reikia pripažinti, kad kaip genijaliam milijardieriui, kompiuterinės apsaugos outsourcinimui jis labai pašykštėjo. Matome gal 3 sapnų scenas, nepaisant to, kad jos visiškai nepastūmėja veiksmo į priekį. Kitaip tariant, rodoma scenografinė šiukšlė. Kitoj vietoj Batmanas vejasi blogiečius tik tam, kad scenos pabaigoj susitikt su Supermenu. Anas pagrąsina jam pirštu ir tuo viskas pasibaigia. Jokio suspenso ar pasėkmių. Filmas tęsiasi bent 20 minučių per ilgai, įvedamas nereikalingas ultimate blogietis Abomination, prie šaikos prisišlieja ir Wonder Woman. Veikėjai turi nulį motyvacijos, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi (ypač pabaigoj) ir sunku su jais kaipnors identifikuotis. Zackai Snyderi – sėsk, du.
O kaipgi veikėjai? Titulinis Batmanas pristatomas pirmas. Be milijoną kartų matytos Bruce’o Wayne’o tėvų mirties scenos, parodomi visai įdomūs aspektai: tokie kaip kova su nusikalteliais, miesto sunaikinimas ankstesniame filme iš eilinių milijonierių-playboy’ų perspektyvos, Alfredas (Jeremy Irons) savo charizma apžiebiantis labai trumpam visą kino salę, ar gadžetai. Tai buvo smagiausios filmo vietos, kaip ir turėtų atrodyti istorija apie superherojus. Taip pat patiko, kad kūrėjai pripažino kritiką, žeriamą Man of Steel. Batmanas šiame filme yra kietas ir Benas Affleckas tikrai gerai žiūrisi.
Tuo tarpu Henry Cavill Supermeną vaidina tiek pat, kiek ąžuolinė kulbė kėdę. Jis neįdomus, beskonis, negilus, neleidžiantis niekaip identifikuotis su savo herojumi. Mums Supermentas nėrūpi, ypač kai į viską įsipina viena silpniausių moteriškų veikėjų – Lois Lane. Ji deliojasi santykius su Supermeno alter-ego Clarku Kentu, dalinasi su juo darbovietę, butą ir netgi vonią. Tačiau visur kitur Lois elgiasi kaip dėmėsio trokštanti maniakė-psichopatė, nesugebanti išgyventi trijų minučių be vyro. Aš klausiu – ar su tokia pora mes turime tapatintis? Mes turime rūpintis jų gerbuviu? Žiūrovai nejaučia jokios gijos, siejančios juos su tituliniu superherojumi. Iš tiesų Cavillas bent jau stengiasi. Mat lyginant su per jėgą įsprausta Wonder Woman (Gal Gadot), jis kokybiškas kaip olandiškas sūris. Gadot vaidina lyg į pakėlę išmesta pėlyjanti šlepetė (neįsivaizduoju kaip atrodys naujausias filmas apie Wonder Woman). Lexo Luthoro veikėjas, manyčiau, irgi prašautas. Eisenbergui netrūksta aktorinio sugebėjimo. Vis dėlto, pats rolės konceptas nepritapo prie likusios filmo dalies.
Daily Planet redakcija nusipelnė atskiros pastraipos. Dar nemačiau ekrane labiau niekam tikusio laikraščio vadovo. Šiai firmai, kuri pagal visus ekonomikos, logikos, verslumo ir žmogiškų santykių dėsnius neturėtų egzistuoti, vadovauja vienas nekompetetingiausių redaktorių spausdinamojo žodžio istorijoj. Žurnalistams jis liepia kurti reportažus apie vietines futbolo komandas, užuot aprašinėtų vieną karščiausių tų dienų temų. Darbuotojus siunčia į savižudiškas misijas. Nekalbu net apie neaiškias finansines operacijas ir išlaidavimą sraigtasparniams be jokio paaiškinimo.
Skylės ir mazgai susisluoksniavę tarsi studento rūbai Ryanairo skrydyje, tačiau pavieniai elementai tik gilesnės problemos simptomas – Snyderis nesuprato komikso, kuriuo rėmėsi kurdamas filmą. O prastai atliktus namų darbus jis bandė pridengti filosofiniais svarstymais apie galią, pasišventimą ir nepažįstamų žmonių žudynes apleistuose sandeliuose.
Batman v Superman tai prastas filmas. Ne toks prastas, kad neįmanoma būtų jo žiūrėti. Ne praščiausias šiais metais. Vistik, tai silpnas pagrindas ant greitųjų klijuojamai franšizei, kuriai trūksta ne tik originalios ir prasmingos formulės ar talentingo prodiuserio. Jai reikia visų pirma atsikvošėti – į tokius filmus žmonės eina pabėgti nuo tikrovės, o ne dar labiau save dėl jos prislėgti.
Sutaupykit sau tas tris valandas ir išeikit geriau į gamtą. Šiais metais turėsim dar geresnių progų apsilankyti kine.
Batmanas ir Alfredas: 7,5/10
Visi kiti: 4/10
Logika: 1,5/10
Įdomybė: Priėmę kritiką, kad filmas yra per daug niūrus, WB pradėjo filmuoti papildomas scenas vasarą išeisiančiam Suicide Squad su W. Smithu. Daryk gerai, arba darysi daugiau nei kartą.
EEee, tu buk paprastesnis