Kaip Colours of Bubbles „per naktį“ užaugo

Kovo 18-tosios penktadienį klube Legendos Colours of Bubbles pristatė savo antrą išpūstą albumą She is the Darkness.

21-ai valandai numatyta pradžia mandagiai vėlavo 15 minučių. Jokių apšildymų, jokių snarglių. Burbulai nusprendė susitvarkyti vieni. Ir susitvarkė.

Prieš vakaro kaltininkams pasirodant scenoje juos pasitiko didinga kinematografiška muzika, panaši į pagrindinę temą iš Terminatoriaus. Tąkart pagalvojau, kad labiau būtų tikusi Morikonės žymioji aukso karštligės tema. Ypač turint omeny šiauliečių kaubojišką istoriją.

 

Iki koncerto naujo albumo nebuvai girdėjęs, tad neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Nebent nuosaikų atsargumą. Nes teko girdėti daug teigiamų atsiliepimų bei skambių epitetų („metų albumas“, „pavarė“…). Bet ar gi šiais laikais galima kažkuo pasitikėti?

Pradėjo, kaip ir pridera albumo pristatymui, pagal visas vakarietiškas normas, nuo pirmų dviejų albumo numerių. Būtent tokia tvarka: Rusty Trombone ir The Edge of The World jau pažįstamos dainos iš pristatytų klipų.

Pirmiausia į akis krito gan pompastiškas scenos apipavidalinimas: septynios galingos lempos, iki pats salės vidurio iškabinti led’ai plius įprastas buvusio NY klubo apšviečiamasis arsenalas. Aišku, iki Muse kosmoso dar daug trūksta, bet jei ambicijos taiko į stadionus, blizgučiai – geras sprendimas. Mirgantys led’ai atrodė ypatingai efektingai.

Antras dalykas – tai kokybiškai kitas lygmuo. Čia visose srityse smarkiai pasitempta: tiek skambesio, tiek atlikimo, tiek elgesio scenoje, tiek jau minėto apšvietimo prasme. Tai buvo visiškai kita grupė, nei ta, kuri prieš du metus pavogė šou (tame pačiame klube) iš bedančių Glasvegas.

Ir net jei klausytojui nerūpėtų aukščiau minimi dalykai (o tokių, tikiu, mažuma) – scenoje gražūs bernai gražiai brūžina gitaromis. Ko daugiau reikia?

Ypatingai mane nudžiugino faktas, kad tarp septynių bičų scenoje – du su pučiamais instrumentais. Ši sėkmingai (ir kas svarbiausia skoningai) atlikta integracija praturtino grupės skambesį, kaip geras padažas praturtina netobulą steiką.

Iš naujų kūrinių man labiausiai į ausį krito, aišku, „tas su rusišku intro“. Čia vienas iš tų atvejų, kai nuo primų akordų aplanko aiškus suvokimas. Panašiai, kaip vos pradėjus žiūrėti brolių Koenų No Country for Old Men aplanko nušvytimas, jo tai – instant classic. Prieš du metus man buvo gaila, kad Colours of Bubbles per daug kuklūs (nepaisant deklaruojamų ambicijų) ir jiems trūksta himniškumo. Tai vat, dabar jie turi jau du gabalus tinkančius stadionams. Ir šis naujasis – užvadinatas Wall of Death – gal net stipresnis nei Flags.

Buvo ir kitų dainų-kandidatų į stadionines publikas.

 

Grojaraštis:
01. Rusty Trombone
02. The Edge of The World
03. Signs
04. Phoenix
05. While Sleeping
06. Storm
07. Wall of Death
08. Things You Need
09. Truth or Dare
10. Keep Asking
11. Today
12. Cut It Out
13. Pallbearer
14. Your Ghost
15. Home
16. Ten Thousand Snowflakes
—
17. Emptiness
18. Flags

Performansas: 9/10
Garsas: 9/10
Šviesa: 9/10
Trukmė: 10/10 (~105 min.)
Kaina: nuo 11 €
Alus (jei juo gali vadintis Kalnapilio Grand Select?): 2,5 €
Gražių merginų: netruko

Bendras: 9/10

 

Po tokio gero koncerto buvo labai smalsu išgristi, ar jiems tai pavyko užfiksuoti studijoje. Garsas kompakte ne visai plastmasinis (kaip tai dažnai atsitinka), bet ne toks sodrus, koks buvo koncerto metu. Ko gero, Colours of Bubbles vis tik labiau koncertinė, nei studijinė grupė.

Bet kur kas svarbiau yra tai, kad panašu, jog jie ir patys CoB įtikėjo, kad gali. Šiuo albumu ir koncertu jiems pavyko nepasikuklinti ir parodyti pasauliui įžūlų veidą.

Trumpai išmėsinėsiu paraidžiui:

01. Rusty Trombone 3:52
Vienas drąsesnių numerių albume. O turint omeny pasiūlymą stervai pagroti trombonu – tai apskritai neregėto mąsto įžūlumas iš tokios „švarios“ grupės. Mamos, netikėkit kostiumuotais berniukais! Trečiame albume lauksiu dainos apie Dirty Sanchez. 

02. The Edge Of The World 4:39
Pirmą kartą pamatęs dainos klipą – bloknote užsirašiau tokias pastabas:
Jau antrame klipe iš eilės CoB eskaluoja temą „butavyhos džiaugsmai“.
a) Vaizdas švarus, minimalistinis, atrodytų viskas gražu, bet galiausiai klipo režisieriui nepavyksta pabėgti nuo „lietuviškojo kinematografo“ šleifo. Primena Šarūno Barto „meną“, liaudyje plačiau žinomą kaip „šūva pabėgiojo su prikabinta kamera ant kaklo“.
b) Eurovizijos gerbėjai, aišku, apsiverks nuo „kokia šauni idėja!“ ir „kaip gaila Mariaus/koks jis šaunuolis!“.
c) Kiek mes besistengume pabėgti nuo Sovietų – tarybinės plūgų rankenos vis dar kyšo mums iš kišenių.
d) Colours of Bubbles dainoms vis dar trūksta himniškumo.
e) Patinka CoB klipuose pasirinktas skandinaviškas asketiškumas ir žalsvos spalvos, bet stengtis dar yra kur (pažiūrėkit senus Kent klipus).
Palyginimui: net ringo vidutiniokai White Lies šitoj vietoj (chruščiovkių kasdienybė, himiniškumas ir desantūra) išspaudžia kur kas daugiau.

03. Prolog 0:35
Puiki įžanga ir labai gerai, kad nepabijojo rusiškai. Šitaip šiauliečiai parodė, kad nėra provincialai ir nušluostė nosis daugeliui vietinių siaurapročių (linkėjimai Ramanauskams ir Užkalniams). Rusų kalba – nepalyginamai turtingesnė už bet kurią mums žinomą ir, ko gero, ne mažiau poetiška. Smagu, kad pasikvietė gero tembro aktorių eilėraščiui paskaityti. Vienintelė vieta čia prisipisti – reikėjo pasirinkti rusakalbį. Nes tas baltiškas akcentas ištariant žodį смерти ypatingai „išlenda“.
P.S. Ar susimąstėt kada nors, kodėl tarybiniuose filmuose lietuviai visada vaidindavo nacius?

04. Wall Of Death 3:57
Labiausias kūrinys albume. Čia tilpo viskas, ko man trūko pirmame Inspired by a True Story. Dabar belieka susukti brangų ir tikrai gerą (ne tokį kaip pirmi du) klipą. Ir šturmuoti jei ne vakarus, tai bent artimąjį užsienį. Klipų būtinumą paprastai ir įtikinamai paaiškina Massive Attack: iš pradžių neįsimenantis jų Ritual Spirit EP po trijų įspūdingų klipų suskambo naujai.

05. Storm 03:51
Ši daina labai tiksliai užsiėmė vietą plokštelėje. Rami ir jauki, ji veikia kaip atoslūgis po mirties sienos potvynio. Šitaip pratęsiama pirmame albume Wane ir Cut It Out pradėta kaubojiška tema. Burbulai neabejotinai turėtų mėgti Sergio Leone ir paskutinius du Kventino filmus.

06. Your Ghost 3:23
Grėsminga pradžia su įspūdiningais žemais garsais dainai įsibėgėjus pavirsta rėksmingu priedainiu apie praradimo ir ilgesio skausmą. Skamba visai didingai. Ir gražus trimito solo.

07. Pallbearer 4:28
Dainos tema ne iki galo atskleista. Bet ji puikiai tiktų jei ne į Nick Cave and the Bad Seeds albumo Murder Ballads [1996] pagrindą, tai bent kaip b-pusė vienam iš albumo singlų – drąsiai. Tik Julijuj balsą reikėtų gerokai pažemint.

08. Truth or Dare 3:59
Kaip pats Julius sakė – daina apie futbolą, gyvenimą, bernus. Catchy priedainis nepaliks klaustukų.

09. Signs 3:34
Šita man į vieną lentyną su Your Ghost. Apie išsiskyrimą, bet per daug lyrišką mano skoniui. Bet juk ji „apskaičiuota“ mergoms, tad kaip ir viskas logiška.

10. Emptiness 4:05
Puiki užuolaida albumo uždarymui. Apie tai, kaip jau užsipisai eiti, bet reikia.

Apibendrinant, albumas gavosi gan didelis, nesvarbu, kad vos 36 minutės. Dainų pavaidinimai čia ir jose naudojami žodžiai dvelkia tam tikru grandioziškumu. Maždaug kaip Bondo filmuose.

Atskirų pagyrimų nusipelno albumo prodiuseriai ir garso inžinieriai. Nesu tikras, ar man teko girdėti tokios įrašo kokybės lietuviško roko albumą.

Ir, beje, man jis nepasirodė toks tamsus, kaip daugelis jį paišė (jie tikriausiai nematė tikros #000000 spalvos).