Franck Vigroux – prancūzų kompozitorius ir atlikėjas, garsėjantis ne tik plačiu spektru eksperimentų (nuo modernios klasikos iki industrial noise), bet ir tiek pat plačiomis ir įvairiomis kolaboracijomis.
Pernai mane sužavėjo jo bendras darbas su Mika Vainio Peau Froide, Léger Soleil. Ne vien dėl viršelio.
Nepaisant to, kad minėtas albumas pasirodė pernai spalio vidury, iki metų pabaigos Franck Vigroux spėjo išleisti dar vieną. Šįkart susidėjęs su britų džiazo pianistu Matthew Bourne. Dar į komandą jie pasikvietė vizualinių menų specialistą Antoine Schmitt ir sukūrė albumą Radioland: Radio-Activity Revisited. Nesunku atspėti, kad šitaip jie pagerbė 40-metį švenčiantį kultinį, legendinį, epochalinį ir dar visaip kitaip šedevralinį Kraftwerk albumą Radio-Aktivität [1975].
Visi 11 albumo kūrinių seka tokia pat tvarka, kad pas ze džerman pionierius. Kartais – tyliai papulsuoja kaip Murcof, kitais kartais – distortion rankenėlė užsukama iki Bad Sector lygmens.
Bet svarbiausias dueto pasiekimas (kaip ir bet kitų koverių atlikėjų) yra tas, kad jiems pavyko nesupisti originalo.
Jei skaitmena startavo pernai gruodžio pradžioje – tai fiziniu pavidalu albumas išleistas tik sausio 15 (riboto tiražo kompaktas ir plokštelė). Naletaj.
