Šitam įrašui susikaupti reikėjo lygiai tiek laiko, kiek reikia neužsikertant vienu ypu ištarti Oneohtrix Point Never. Nors Daniel Lopatin būtų daug paprasčiau, OPN – paprasti dalykai neįdomūs. Nes eilinis atlikėjas nesugalvotų sukurti albumo iš meinstrymo produkcijos nuograužų aka its songs based on cheap scraps bought from industry songwriters. Atrodytų, tai keista užgaida bičui, sukūrusiam Sofios Coppolos filmo garso takelį ar Saatchi & Saatchi muziką jų Kanų demonstracijai.
Ilgesnė istorija trumpiau – niekas iš vadinamųjų top prodiuserių su Lopatinu net nesileido į kalbas, todėl albumas, išleista ne kur kitur, o Warp Records – vien tik jo fantazijos vaisius. Bet toks, apie kurį neparašyti yra mažų mažiausia gėda, kaip ir neatiduoti skolų iki Naujų.
Garden of Delete – sodas, sukonstruotas iš neva išmestų gabalų likučių. 12 gabalų, nuo vos pusės minutės trukmės intro ar ECCOJAMC1 iki aštuoniaminučio Mutant Standart. Įtraukia nuo pirmos sekundės ir visą laiką nepaleidžia toliau nei per granatos atstumą. Sprogdina ir griaudėja su Ezra, Sticky Drama, nuleidžia žemiau su SDFK, Animals ir vėl sugrąžina su grynuoliu I Bite Through It. Suprasti kažką iš pradžių gali būti sunku.
Vien tik iš pirmo žvilgsnio nesuprantami algoritmai, nelogiškos nuotaikų kaitos ir svetimo pasaulio aliuzijos. Tik chaosas, beprotybė ir nepakaltinamumas. Bet kiekvienas iš to gali pasiimti kažką savo. Vienareikšmiškai – vienas konceptualiausių metų albumų.
