Dalinuojasi penkiais labiausiai įstrigusiais mėnesio albumais.
Maribou State
Portraits
Daugiausiai kartų perklausytas per šį mėnesį, nors išleistas gegužę. Prieš porą savaičių Ninja Tune jau išleido Portraits remiksų albumą, tačiau aš visdar apie originalą. Nuostabus albumas kvėpuojantis erotika, romantika bei viskuo šiltu, ką galima jausti artimam žmogui. Popsinis, tačiau tinkamas tiek išrankiausiam, kuris gali įsimylėti tik konkretų bassline‘ą. Techniškai tobulai atliktas house‘as su downtempo potėpiais, vietomis nukrypdamas iki contemporary rnb. Albume myliausias – Midas. Dėl cheesy vokalo, vienareikšmiškai ir tobulai priderinto boso – mano nuomone tai mirtinas triukas užvaldyti sielas. Albume svečiuojasi tokie spinduliai kaip Jono McCleery, Pedestrian ir kiti. Albume beveik neįmanoma prie nieko prikibti, todėl tai padaro stipriu kandidatu į metų albumus.
Blue Daisy
Darker Than Blue
Mano favoritas išleido naujausią albumą, valio. Nieko panašaus į Sunday Grit, nieko panašaus į einamas plokšteles, tiesiog bomba iš kito pasaulio. Sekant jo eigą, nepasirodė, jog ilgagrojis bus instrumentalus hiphopas, su poeziniais raimais. Iš visų nuostabiausių Blue Daisy aspektų liko tik mistika ir romantiko, išnyko sintetika ir agresija. Be to, gaila, kad visa tai pasidarė Ghostpoet kopija. Nesakau, jog Ghostpoet yra blogas, tačiau būti panašiam į kažką yra blogiau, nei būti mažiau išskirtiniu, bet unikaliu. Mano mėgstamiausias albume – Alone – rudeniškai liūdnokas, tačiau virpinantis kūrinys, kuriame pusę džiaugsmo sukuria vokalistė Connie Constance. Turbūt visame Darker Than Blue samplaikoje mane labiausiai erzina tas rokiškas instrumentalumas, kuriam aš Blue Daisy kūryboje nepritariu. Arba aš tiesiog nespėjau persiorientuoti pagal jį, nes tai yra labai netikėta. Tačiau, iš kitos pusės, tai lyg ėjimas link Massive Attack (pvz., kūriniai Six Days ar Gravediggers)? Turbūt tam tiesiog reikia laiko. Offtopic: Prieš porą mėnesių Blue Daisy kartu su grupe Stateless išleido nuostabų Epą Sixfold Symmetry, buvo mažai pastebėtas. Offtopic2: Jau kitą savaitgalį jis atkeliauja į Vilnių, pristatyti savo naujo albumo. Bus vienas, tačiau vistiek labai laukiamas.
King Midas Sound
Edition 1
Labai nebloga grupė iš Anglijos ir labai neblogas bičas iš Vokietijos išleido koloboracinį albumą Edition 1. Tas skaičius kiek glumina, nes gal geriau tegu jie su tais skaičiais ir sustoja, nes pradėjo labai silpnai. Jei ne labai geras gabalas On My Mind, nebūčiau užsiminęs apie šį albumą iš viso. Kūriniai per daug ištempti, kai kuris vokalas tiesiog erzinantis, o originalumo stoka pateikiama kaip konceptualumas. Pusę kūrinių aranžuočių girdėjau The Bug albume Angels & Devils, todėl solidumo tai neprideda. Dar yra kur pasistengti.
https://www.youtube.com/watch?v=oi2wb_dXwXc
Lars Leonhard
Deep Venture
Savarankiškai dirbantis Lars Leonhard yra vokietijos vienišius, kuriantis neblogą ambient muziką. Ne, jis ne sociopatas. Tačiau akivaizdu, kad bičas yra kiek keistas ir kuria kiek liūdną, tačiau labai melancholinę muziką. Deep Venture yra jo septintas albumas, kuriame jis groja ambient techno. Iš lėto, metodiškai ir kūrybingai. Jo skambesys man kiek primena geriausius echocord ir kadaise aktyvaus Bluetech kūrinius. Mėgstamiausias šiame albume – Hydrogen Sulfide. Šaltas, bet ne sausas. Kaip ir visas albumas.
Jono McCleery
Pagodes
Nemėgstu žliumbikų muzikos. Tos, kur atsistoja bachūras prie mikrofono ir gieda į mikrofoną. Dar baisiau jei jis pasiima gitarą, o šalia skamba saldi elektronika. Tokio tipažo atlikėjai kaip James Blunt, Chet Faker, James Blake – ne man. O Anthony And The Johnsons – išvis nušaut. Bet aš myliu Jono McCleery. Gal dėl to, kad jis nedaro visko ta tiesiogine „visiems patinkančia“ formule. Taip buvo pirmąjame albume, taip yra ir antrąjame – Pagodes. Jame yra mano myliausias ir klausomiausias gabalas pastaruosius metus – Fire In My Hands. Kiek perdarytas nuo originalios ar pavadinkim, pirmosios versijos. Pagodes – ramybės reikalaujantis ir suteikiantis albumas, kuriame yra viskas tiesmuka, bet ne paprasta. Baladės, pagardintos slogia, kiek liūdnokai romantine elektronika. Klausant Jono dainų per pakankamai ilgą laikotarpį (pradėjau nuo albumo There Is, 2011), einant su kiekvienu kūriniu pirmyn ir taip susipažįstant su juo, galima spręsti jog jis ieško ar pakankamai atvirai žvelgia į muzikos stilius, kaip vienetus. Beveik niekada nesikartojantis, bet visuomet turintis tą patį braižą. Albume nei vienam kūriniui negaliu primesti kritikos, tai tikrai nuostabus darbas.
Saldziojo Vortex saldieji menesio albumai.