True Defective

Kaip ir defektuoti personažai, negalintys turėti vaikų, sekso, santykių ar erekcijos, antrasis Detektyvas negali tapti niekuo tikru, bėgdamas nuo pirmtako ir imituodamas keletą už save geresnių serialų bei filmų.

Pirmajame sezone netrūko pietietiškos voodoo mistikos, kurią antruoju bandymu stengiamasi kompensuoti beverlyhillsišku noir’u. Aspiracijos į Davido Lyncho juodąjį kinematografą akivaizdžios – Lost Highway šian, Mullholand Drive ten, bet net ir šiai imitacijai pritrūksta argumentų. Juk veiksmas, paradoksaliai užmojui, vystosi ne Los Andžele, o Dievo pamirštame provinckaimyje.

– What the fuck is Vinci?
– A city …supposedly.

Neužtikrintai prisipažįsta Colino Farrello vaidinamas mentas Velcoro, suabejodamas ne tiek, ar Vinci tikrai yra miestas, kiek ar jis yra apskritai. Galbūt scenarijuje nebuvo aiškiai parašyta.

Ir vis dėl to giliau į mistiką klampoti numeris 2 nedrįsta, o be jos visi tie dialogai pašnibždomis prisimerkus ir skeletai spintose atrodo paviršutiniškai bei pretenzingai. Netgi Caspere’io, nedraugiško vaiduoklio, brutali iškamša nedaro reikiamo įspūdžio.

Antrąkart suicidinis detektyvas suabejoja tuo, ar yra gyvas – po to, kai mistinis paukštžmogis nušauna jį, kaip vėliau paaiškėja, ne visai tikromis kulkomis (linkėjimai Birdmanui ir jo teatriškam pistolui!). Būtent tuomet kūrėjai mums rodo visišką Lyncho Blue Velvet scenos kopiją, dėl viso pikto klouną pakeisdami kaubojumi.

Tereikia sulaukti finalės, kur Lost stiliumi bus pranešta, jog Vinci miestelis be abejo yra skaistykla.

Reikia pripažinti, Colinas Farrellas – tiesiog gimęs vaidinti korumpuotą išsiskyrusį airių mentą alkoholiką iš rytų pakrantės. Būtent rytiniai The Wire ir Sopranos (Baltimorė ir Džersis) yra keli serialai, kuriuos bandoma kopijuoti antrajame vakariniame TD. Galbūt ir šiame prieštaravime užkastas šuva, kodėl Tikrajam detektyvui nesiseka įtikinamai pamėgdžioti nei lynchinio noir’o, nei brutalios socialinės dramos.

Sopranai bent jau buvo juokingi. Tuo tarpu Pizzolatto personažams juokai išeina mediniai.

– I tried it once, felt like it was smoking me. … Maybe it’s just a little too close to sucking a robot’s dick.

Jei išgirdęs panašų nyčizmą Harrelsono Marty Hartas susinervintų ir paklaustų kokį kvaziegzistencinį mėšlą jo kolega stumia, čia observacija apie elektronines cigaretes pakimba mirtinai rimtoje tyloje.

Apskritai, naujieji herojai geriausiu atveju sugeba sukelti empatiją, tačiau ne simpatiją. Regis, be liūdnojo faro Velcoro, antrasis „why does it always rain on me?“ gailesčio eilėje – Frankas Semyonas, gangsteris nevykėlis, po sukčiaus partnerio žmogžudystės vaikštantis su ištiesta, tačiau pikta, ranka. Kurioje, tiesa, kartais atsiduria replės. Arba pneumatinis vinių šautuvas (linkėjimai The Wire!).

Kai auksaplaukė žmona pasiūlo suirzusiam vyrui pasičiulpti miką pačiam, Frankas tądien namo grįžta delne spausdamas auksinius dantis, ant kurių, kaip pagal užsakymą, išgraviruota UŽSIKRUŠK. Taip, mes puikiai matome gudrius mirktelėjimus, tačiau jie nekimba. Nors užsikrušk.

Vince Vaugnas bando gelbėti vaidmenį, kažkiek mėgdžiodamas Christopherį Walkeną, tačiau rezultate gauname gezą charizmos nesužalotu veidu.

Sakoma – two’s a company, three’s a crowd. Kur good cop / mad cop balansas veikė originale, ten antrajame slapukų trijulė, tirdami tą pačią bylą, laksto į skirtingas puses. Ir netgi įdomiausi lūžiai, kaip skrendynės ketvirtoje serijoje, yra neišvystomi ir prasukami pusmečiu į priekį.

Galbūt Pizzolatto’ui pirmasis puikiai pavyko ne tik dėl to, kad pietiečiai McConaughey ir Harrelsonas (abu – iš Teksaso) vaidino pietiečius, tačiau ir todėl, jog pats autorius – iš Luizianos. Nes what the fuck is Vinci, tiesa?

Retsykiais Pizzolatto vis dėlto grįžta prie išbandytų triukų ir šeštoje serijoje matome chronologiškai tikslią „pabėgimo“ kopiją iš pirmojo, tačiau naujoji misija – gerokai glemūrizuota pagal Kubricko Plačiai užmerktų akių orgiją, ir forma eilinį sykį užgožia turinį, pagadintą action’u lyg iš Švarco filmų vadovėlių (kerėpliojimai per tvoras, superslapti įsilaužimai ir stabtelėjusių cigaretę prisidegti kariūnų nukenksminimas).

Geriausiai, vienok, idėjinį disonansą ir skurdą įkūnija hipsterė atlikėja, konspiraciniame bare kasvakar pydžeiharvinanti tai pačiai trijų depresuotų Vinčio rednekų publikai.

O Leonardas Cohenas aksominiu balsu visus mus ramina: nevermind, nevermind…
Graži daina, negali pykt.