Ar eiti į Chemical Brothers?

Jei trumpai – eiti. Jei ilgiau – skaityk, kodėl.

Šiemet balandžio 23 dieną pasirodė kūrinys Sometimes I Feel So Deserted, reklamuojantis naują, po 5 metų pertraukos išleidžiamą studijinį The Chemical Brothers albumą Born in the Echoes.

Po pirmų perklausų likau švelniai nustebęs. Kūrinys skambėjo beviltiškai pasenęs. Atrodė, kad cheminiai broliai užstrigo kažkur ties 2005-ais.

Bet vėliau (gegužės 4) pasirodė naujas singlas Go ir… tai tapo nauja žemuma. Duetas, tikriausiai, tikėjosi, kad pagamino naują Galvanize (su tuo pačiu Q-Tip prie mikrofono), bet gavosi kažkokia parodija (ypač tas pigiais blizgučiais padabintas priedainis). Dar labiau gaila, kad vaizdo klipas (kurį susuko Michel Gondry!) priminė savivaldybės užsakytą pseudo-meną už daug tūkstančių eurų. Ypač turint omeny, kokius klipus prancūzas mokėdavo sukti anksčiau.

 

Dabar Sometimes I Feel So Deserted (palyginus su Go) suskambo naujom spalvom.

Tad, kodėl vis vien eisiu ir dar jums siūlau?

Mano pažintis su The Chemical Brothers prasidėjo 1997-ais, kuomet The Prodigy maikės Gariūnuose tapo populiaresnės nei tos kitos (su užrašu Nirvana), o elektroninės muzikos pasaulyje pradėjo sklandyti gandai, kad Chemical Bros. idėjos novatoriškesnės už pačių Prodigy.

Taigi, plėjeryje sukau Dig Your Own Hole [1997] kasetę, kurią išsirinkau Muzikos Bomba parduotuvėje, prieš tai laimėjęs tokią teisę radijo stoties Znad Wilii laidoje Trzy razy tak. Kaip dabar pamenu, kasėtė kainavo 26 litus (kompaktas virš 70), o tai anuomet buvo labai solidžios sumos.

Mane žavėjo dueto sugebėjimas suderinti break/big-beat ritmus su septinto dešimtmečio psichodelija (ir nervavo Galahujus). Mėgstamiausi gabalai, aišku, buvo tas, kuris patiko visiems ir Elektrobank, kuriam klipą (kur ten klipą? visą melodramą! susuko Spike Jonze).

 

Išmėsinėjęs visą albumą nusprendžiau pasidomėti, kas buvo prieš du metus? Sužinojau, kad Exit Planet Dust [1995] vyrukai iš esmės darė tą patį ir treniravosi, kaip ateity pavaryt geriau.

 

Po dviejų metų „broliai“ nusprendė, kad jau laikas užkariauti M-1 ir Radiocentro publiką ir paleido Surrender [1999]. Man patiko, kad ritmai labiau „išsitiesino“ (Hey Boy Hey Girl skambėjo praktiškai iš kas trečio lango), tačiau skambesys dėl to nesupopsėjo. Galahujus mane vėl biesino savo ožio balsu, užtat Bernard Sumner buvo puiki kompensacija. Plius Rosario Dawson klipe gerianti Viva colą!

 

Come With Us [2002] iš esmės nieko naujo nepristatė. Distrofiką iš Oasis prie mikrafo pakeitė distrofikas iš The Verve, o Michel Gondry sukūrė vieną konceptualiausių savo klipų.

 

Po metų broliai sugalvojo patys arba buvo priversti įrašų giganto Virgin pachaltūrinti. Taip atsirado dešimtmečio veiklą apibendrinantis rinkinys Singles 93–03. Ačiū, kad bent įtraukė du naujus gabalus.

 

Push the Button [2005] buvo kur kas įvairesnis ir įdomesnis, tiek muzikos stilių, tiek kviestinių vokalistų atžvilgių. Nuo hip-hop ritmu pulsuojančių Galvanize ir The Boxer iki plėšraus šokių aikštelių monstro Believe su Kele Okereke (iš Bloc Party) už vairo.

 

We Are the Night [2007] tapo kone tuščiausiais chemikų žodžiais. Apskritai nereikalingas albumas apie nieką. Do It Again labai norėjo būti panašus į FatboySlimo Ya Mama, o The Salmon Dance bandė įtikti reperiams. Vienintelis albume kiek įdomesnis kūrinys – Saturate (spėju, pagros ir Vilniuje).

 

Nepraėjo ne penki metai ir chemikai chaltūrino vėl. Brotherhood [2008] – antras rinkinys papildžius sąskaita vos dviem albumėliais. Visa laimė, kad that yellow bastard per Midnight Madness mokėjo išradingai pašokti.

 

Užtat Further [2010] nustebino kaip reikalas. Kuomet mažiausiai iš brolių tikėjausi. Albume praktiškai nebuvo blogų kūrinių, papildomai visam diskui buvo parengtas albumą lydintis DVD su vizualizacijomis (vienu šūviu du zuikiai, nes pritaikyta naudojimui tiek kaip oficialūs klipai, tiek kaip live projekcijos).

 

Po metų pasirodė brolių sukurtas pusėtinas garso takelis Joe Wright filmui Hanna [2011], o po dar vienerių – „gyvas“ albumas Don’t Think [2012].

 

Taigi, pasibraižiau čia sau tokį grafiką su asmeniniais subjektyviais įvertinimais:

Iš birželio 17 dieną pasirodysiančio Born in the Echoes albumo jau nieko nesitikiu (ypač po pirmų dviejų gabalų). Spėju, kad tai bus vidutinio bjaurumo darbelis, kurio pagrindinis tikslas – projektas turės priežastį išsiruošti į pasaulinį turą.

2015 metai apskritai kažkokie britų ninties elektronikos legendų atgimimas. Gaila tik, gerais rezultatais negali pasigirti. Kovo pabaigoj išleistas The Prodigy albumas The Day is My Enemy švelniai tariant buvo šūdas. Birželio 8 dieną pasirodysiantis (po 16 metų tylos!) naujas Leftfield albumas Alternative Light Source (sprendžiant iš pirmų kregždžių) irgi bus nekažką. Panašu, kad broliai rato irgi neišradinės.

Bet, iš kitos pusės, The Chemical Brothers jau nieko įrodinėti nereikia. Jų pavadinimas muzikos istorijoje jau įrašytas. Tačiau tiems, kas nematę jų gyvo pasirodymo, labai patariu tai padaryti (bent kartą gyvenime). Juolab, niekur važiuot nereikia, jie patys atvažiuoja. Net jei Siemens skarbonkės akustika nebus pagerinta (kaip žada organizatoriai). Prieš penkis metus teko matyt juos Krokuvoje – buvo mega-osom. Aišku, tuomet pristatinėjo mano mėgstamą albumą Further. Bet juk ir Vilniuje iš naujo albumo, ko gero, gros ne daugiau penkių kūrinių.

Vienintelis minusas tas, kad Ed Simons (tas garbanius, mažiau plikas) koncertinėje veikloje nebedalyvauja ir scenoje, kaip praneša NME, jį pakeis ilgametis grupės bendradarbis, kuriantis „broliams“ vizualizacijas, Adam Smith. Bet už aparatų vis vien nesimatys.