Pastaruoju metu pasirodė keli stiprūs lietuviški albumai: ba. Rasti / Pasiklysti, Markas Palubenka Puzzleman, Alina Orlova 88.
Kalbinu žmones, kurie dažniausiai neatsiduria dėmesio centre, yra nematomi plačia publikai, stebi įvykius „iš antros eilės“, nors prie atlikėjų sėkmės prisideda tiesiogiai ir gan stipriai.
Vitalijus Puzyriovas (dar žinomas kaip Vaiperis) nuo ankstyvų dienų tėviškai globoja Beną Aleksandravičių ir yra ne tiek jo vadybininkas, kiek mentorius arba „meno vadovas“ (kaip pateikiama albumo buklete). Jis taip repuoja grupėje Despotin Fam, vedą Despotin Beat Club laidą LRT Opus radijo bangomis ir yra atsakingas dar už šimtą reikalų.
Anatolijus Chudoba rūpinasi ne tik Marko Palubenkos reikalais. Jis yra (iš dalies) atsakingas už sėkmę tokių atlikėjų kaip Beissoul & Einius, Lilas ir Innomine, jama+W. Taip pat muzikos vadybos agenturos BonOnBon bendrasavininkas.
Lauras Lučiūnas pažįsta ne tik Aliną Orlova. Jis yra vienas iš festivalio Vilnius Music Week organizatorių. Taip pat Jurgos, Leon Somos & Jazzu vadybininkas.
(galima įsijungti muzikinį foną)
Koks jūsų santykis su atstovaujamų atlikėju muzika? Ar ji jums nuoširdžiai patinka, ar tiesiog ja tikite ir žiūrite į tai kaip profesionalas, su mintimi, kad „ją galima parduoti“?
V.P.: Santykis su muzika visiškai tiesioginis. Jaunuolis tiesiog atsidūrė kažkur šalia su savo muzika. Net tada, kai praktiškai dar mokėsi naudotis Abletonu ir daug eksperimentavo su galimybėmis, jau turėjo savo kūryboje kažką tokio, ko neturėjo niekas kitas. Realiai tiesiog kalbėjo tam tikromis bangomis, kuriomis su kūryba bendrauju ir pats. Tai pirmiausiai pafeelinau jį kaip muzikantas muzikantą. O kaip tik tuo metu pradėjau vėl galvoti apie savo prodiuserinę kontorą. Taip ir nutiko, kad kartu vystėmės, klydom, kėlėmės, ieškojome ryšio. Visada pirmiausiai eina tikėjimas muzika ir idėjos bendrumas, o tik tada pinigai. Todėl ilgą laiką iš esmės dirbau prie šio projekto ir investavau į jį vien dėl to, kad tikėjau tuo kažkuo neapčiuopiamu, kas galiausiai palietė tūkstančius jaunų širdžių ir keliasdešimt profesionalių ausų. Galiausiai prie kompanijos prisijungė Eglė Šlizeviciūtė, anksčiau man padėjusi su Odisėja 49 komunikacijos sprendimais. Dabar iš esmės ji ir rūpiansi vadyba. Šiaip Ba uzsisuko, kaip ambicingas projektas.
A.Ch.: Labiau vertinu iš profesionalios pusės – įrašų bei koncertinių pasirodymų kokybę. Kartais tai, kad atlikėjas labai patinka, neleidžia objektyviai įvertinti jo potencialą. Stengiuosi nuolat stebėti bei analizuoti kitų nuomones apie atstovaujamus atlikėjus.
L.L.: Man labai svarbu, ką groja ir kaip groja atlikėjas. Kiekvienos dainos klausau daug kartų ir nebūtinai visada pritariu tai nuomonei, kurią turi atlikėjas. Aišku, kad galutinį sprendimą turi priimti pats atlikėjas, kuris, dažnu atveju, yra ir dainos autorius, tačiau ginčytis galiu iki numirimo. Visados atsižvelgiu į faktą, ar muziką galima parduoti, bet tai yra labai lengva – geras dainas perka, blogų neperka. Nereikia čia nieko išradinėti, jeigu daina tikrai gera, tą jaučia visi, jeigu abejotina – ji keliauja į tokį istorinį dainų kapinyną ir užpildo tarpus albume tarp gerų dainų. Kuo ilgiau dirbu šį darbą, tuo labiau suprantu, kaip sunku yra parašyti išties gerą dainą ir kiek pastangų kainuoja, kad parašyta daina būtų gerai įrašyta, kad nedingtų jos pirmapradis užtaisas, kad ji neapliptų nereikalingais pragrojimais ir tembrais.
Kokios muzikos klausotės patys, kuomet neslegia jokie įsipareigojimai?
V.P.: Iš esmės jokios savo kuriamos ir prodiusuojamos muzikos už studijos ar koncerto ribų stengiuosi neklausyti, kol tam nėra tinkamo laiko. Ji skamba galvoje. Automobilyje neturiu grotuvo. Tai, ko gero, vienintele vieta, kur iš esmės nesiklausau muzikos beveik niekada. Norėčiau turėti grotuvą vien tam, kad galėčiau patestuoti baigtus įrašus geroje akustinėje erdvėje. Automobilyje muzika skamba garsiausiai mintyse. Visa. Ir Ba taip pat. Šiaip pastaruoju metu klausiausi daug lėtos ir jausmingos afro-amerikietiškos muzikos. Vėl klausausi daug hiphopo, nuo trash gangsta trap iki crossgenre su rimais ant viršaus. Daug laiko skyriau tai pačiai indie ir post genre muzikai tam, kad žinočiau, kur dar galime judėti, o kur judėti nereikia. Klausausi daug pavyzdinės grojaraščių muzikos. Tai labiausiai vargina, nes ji man nuobodi. Bet žinoti iš ko semiasi klausomiausi youtube ir soundcloud atlikėjai – sveika. Tad kartą per dvi savaites pasidarau šventę . Po viso to norom nenorom norisi musiq concrete ir future ambiento bei kreivo jazzo. Viskas mano klausomuose grojaraščiuose rotuoja bangomis.
A.Ch.: Visada sakydavau, kad nėra gerų ar blogų muzikos stilių. Tiesiog yra kokybiška ir nekokybiška muzika. Rimtai pradėjau klausytis muzikos nuo kokių 1990 metų – grunge laikais. Vėliau buvo ir IDM, free-jazz ir black metal laikotarpiai. Dabar liko visko po truputį.
L.L.: Visada skirtingai ir visada kitokios – šiuo metu Keaton Henson, dažnai klausau vaikystės grupių Slayer, Currnet 93 arba lietuvių projekto Sala albumų, įrašytų 1996-97-ais. O šiaip visada klausau tų, su kuriais dirbu, naujausių dainų. Neseniai dukra parodė gerą grupę Shahmen, o sūnus niekaip neatsiklauso Stromae – vienas mano mėgstamiausių jau keletą metų.
Trys jūsų mėgstamiausi albumai.
V.P.: Tai gi čia sudėtinigiausias klausimas ever.
Tebūnie šiandien tai: OutKast Aqueminy (kita vertus beveik visi jų albumai savaip geriausi), Yesterdays New Quintet Angles Without Edges, Róisín Murphy Ruby Blue (geriausias mažiausiai įvertintas Roisin albumas, prodiusuotas beveik genijaus Matthew Herbert).
A.Ch.: R.E.M. Automatic for the People, Soundgarden Superunknown, Radiohead KidA.
L.L.: Šiaurės Kryptis Netiekto, Neil Young Dead Man (Soundtrack), Current 93 Island. Iš skirtingų gyvenimo laikotarpių, bet labai svarbūs.
Kiekvienas turite po kelis „vaikus“. Suprantama, kad kiekvienai pelėdai savo pelėdžiukai mieliausi. Bet… Kokie dar atlikėjai jums atrodo perspektyvūs? Su kuo dar norėtumėte dirbti?
V.P.: Jau labai senai svajoju dirbti su Monika Liu, mėgstu viską, ką sukuria Fingalick, labai laukiu Without Letters naujo EP, prie kurio jis pridėjo ranką. Manau, daug žada Munpauzn kūryba, patinka, ką daro Tommy Core kaip repo instrumentalistas. Patinka Micro One paskutiniai darbai. Labai laukiu dar kelių jaunų vaikinų ir merginų kūrybos. Bet jų rezultatai, manau, dar prasiverš ir aš apie tai būtinai papasakosiu pasauliui. Įdomu, koks bus Garbanoto Bosisto albumas, girdėjau kelias Ten Walls nuotrupas, bet nespoilinsiu, tam ateis laikas. Gerbiu tai, ką daro Manfredas su savo solo projektu, padedant jaunam kompozitoriui Vytui Rasimavičiui. Žodžiu, meteliai bus gražūs.
A.Ch.: Dirbu su tais, su kuriais dirbu ir esu tuo patenkintas. Neturiu moralinės teisės komentuoti kitus vadybininkus bei atlikėjus.
L.L.: Kartais apima jausmas, kad su kuo nors pradėjęs dirbti, gali viską sugadinti. Ypač jaunus atlikėjus. Man patinka, kai atlikėjai patys žino, ko nori. Su tais ir dirbam. Be to, vienas nieko nepadarytum, pastebiu, kad tarp vadybininkų, žiniasklaidos ir atlikėjų šiuo metu pakankamai glaudus ryšys. Visi vieni kitiems padedam, dažnai susitinkame. Šių metų pradžioje priėmėm sprendimą nesiplėsti beatodairiškai ir gerinti savo darbo kokybę. Nereikia pamiršti, kad ne mums muzikantai , o mes jiems dirbam.
Kadangi esate geri vadybininkai, akivaizdu, kad žinote, kaip padėti Lietuvos atlikėjams išgarsėti užsienyje. Pasidalinkite keliais patarimais, kurie galėtų būti naudingi jaunoms grupėms.
V.P.: Akivaizdu yra tai , kad lietuviško vadybinio potencialo išgarsėti, ne šiaip tapti žinomais siauriai grupei interesantų, ar nuvažiuoti į koncertą kaimynų šalyje , neužtenka. Keli elektorininės muzikos pavyzdžiai rodo, kad daug daugiau patyrę žmonės iš užsienio, su tinkamais ryšiais ir įdirbiu, gali nuveikti daug daugiau. Todėl mums belieka tik sunkiai dirbti mezgant pažintis, atakuojant promoterius bei keliauti į įvairias konferencijas, kas yra tikrai vertas investicijų užsiėmimas. Ir tikėti savo grupes sėkme, kas be ko.
A.Ch.: Daugiausia koncertų už Lietuvos ribų turėjom su Marku Palubenka. Bet negaliu pasakyt, kad žinau universalų populiarumo receptą. Turim talentingų atlikėjų, bet be kelių lokalių koncertų Lietuvos muzikantai nesugeba „užkariaut“ užsienio rinkų. Ir tai tik atspindys realios situacijos šou versle – mes esame ten, kur esame verti būti. Tam, kad taptume populiariais už Lietuvos ribų reikia tobulinti atlikėjų, vadybininkų, garso režisierių bei kitų šio verslo srities specialistų darbo kokybę.
L.L.: Jeigu žinotume, tai taip ir padarytume. Deja, nėra jokių unikalių receptų. Svarbiausia groti gerą muziką, tą kuri patinka ir negailėti jėgų gerai visa tai įrašyti. Jeigu neišeina gerai įrašyti, tada geriau jau rodyti savo dainų demo-pirmines versijas, nes neprofesionalūs prodiuseriai labai dažnai viską sugadina. Profesionalūs padeda atsiskleisti. Visa kita – mūsų darbas. Net ir pats jauniausias vadybininkas geriau negu jokio. Kažkas turi padėti. Be to, geras vadybininkas visada turi patarimų. Tas, kur sėdi ir linksi galva, greičiausiai yra tos grupės fanas, o ne vadybininkas. Svarbiausia – nereikia skirstyti rinkos į Užsienio ir Lietuvos, nereikia daryti adaptacijų. Gera daina – visur suprantama. Kalbą, kuria dainuojat, gerai mokėti – būtina. Jeigu nemokat – dainuokit lietuviškai.
Ei, tik pažiūrėjus į šį straipsnį kyla mintis, kad jis bus skirtas toms trims akivaizdžiai geroms albumų iliustracijoms. Kas jas kuria?