Kartais mėgstu ir cukrų.
Man nepatinka nei repas, nei hip-hop, nei rnb, bet retkarčiais visai smagu paklausyti kokio Kanye Westo ar Džastino Timberleiko juodų ritmų.
Atlikėja formerly known as twigs dar pernai svaidėsi užuominomis, kad nėra eilinė ir jos ketinimai rimti.
Per kelis metus ji tiek ištobulino savo personažą, kad atsidūrė daugelyje įmanomų sound of 2014 ir artists to watch in 2014 sąrašų, o į debiutinį LP1 iš ankstyvų perliukų netilpo niekas: nei Hide, nei Water Me, nei Papi Pacify, nei tw-Ache…
Užtat nuo pat albumo įžangos pabaigos ji beria hitus vieną po kitą. Pradedant nuo to, kad galėsime tai daryti with the lights on; kad ji gali fuck me better, better; kad ji galėtų kiss me for hours… Pristabdo tik ties septintu numerius Numbers. Be jo ir įžangos praktiškai visos dainos čia galėtų būti išleistos singlais (kaip Džeksono Dangerous [1991]). Tai vienos gražiausių 40 minučių tarp šiemet išleistos muzikos.
Jos kultivuojamas PBR&B stilius atitinka visus modernių paauglių skonius (įskaitant ir auskarą nosyje). Tai maždaug kaip koks trip-hop devyniasdešimtais, tik be depresijų. Aranžuotės minimalios, bet efektyvios (plojimai Arca).
Tahliah Debrett Barnett (taip parašyta jos pase) balse atsisipindi ir Kylie saldumas, ir Romy (iš The xx) švelnumas, ir La Roux trapumas. O visos rianos ir bėjoncės telpa į vieną taškelį virš raidės „i“ twigs pavadinime. Taip, nesulyginami dalykai. Nes jos – verslas, o ji – menas.
Todėl skubu džiaugtis, kol FKA twigs dar netapo verslu.
