Jau pats Dirty Beaches pavadinimas suponuoja keistą grožio ir purvo derinį, stiprų kinematografinį kontrastą. Alex Zhang Hungtai kuriama muzika puikiai rezonuoja su šiomis asociacijomis. Tai post-modernus klajokliškas garsas, tarsi savos erdvės, namų paieškos kaitros persmelktose romantiškose dykynėse, lynčiškuose urbanistiniuose peizažuose.
Prieš nuostabų Dirty Beaches pasirodymą OFF Festival, Alexas nepagailėjo šiek tiek laiko atsakyti į keletą klausimų, kurių atsakymai kiek labiau nušvies jo tamsų, dekadentinį, bet ir vilties kupiną garso pasaulį.
Pradėkime nuo tavo paskutinio albumo. Kodėl paskutinis tavo relyzas yra dvigubas? Kaip kilo mintis išleisti dvigubą albumą?
Pirminė intencija buvo leisti albumus atskirai, tačiau dėl finansinių sumetimų teko išleisti dvigubą albumą. Tiesiog yra pigiau leisti vieną relyzą, nei spausti du skirtingus albumus. Bet abu albumai yra labai susiję tarpusavyje, tad tai buvo labai logiškas sprendimas.
Bet nemanai, kad nuo to nukentėjo pirminė albumo kūrybinė intencija?
Ne, jie abu buvo sukurti tuo pat metu. Nenorėjau sukelti papildomų nepatogumų. Kai neturi biudžeto, nelabai gali diktuoti savo sąlygas. Negalėjau pareikšti, kad „ne, man neįdomu, ką jūs galvojat, aš noriu visko taip ir anaip, noriu, kad vienas albumas išeitų sausį, o kitas kovą“. Tai tiesiog būtų nelogiška. Žymiai paprasčiau buvo tiesiog išleisti juos kartu.
Kokios pagrindinės inspiracijos įtakoja tavo garsinį pasaulį bei lyriką?
Viskas gerokai sudėtingiau nei daugumai atrodo. Tenka suvirškinti labai daug asmeninių išgyvenimų. Vieni žmonės sugeba tai laisvai išsakyti viešumoje. Aš ne iš tų, man dar reiktų ties tuo dirbti, bet nemanau, ar noriu tokiu būdu reikšti savo emocijas. Man labiau patinka tą daryti labiau rafinuotais, mažiau tiesmukiškais metodais. Tuomet auditorija gali pati viską interpetuotis. Tiesa, mano muzikoje yra labai daug asmeninių išgyvenimų, bet nenoriu jų įvardyti auditorijai ir susieti su konkrečiais kūriniais, taip primetant interpretaciją. Noriu, kad klausytojas susikurtų savo interpretaciją. Bet taip, bet kuriuo atveju asmeniškumas išlieka.
O kurdamas galvoji apie klausytoją?
Tai – tarsi kvietimas. Jie kviečiami įžengti į mano kuriamą pasaulį. Atsisakantys tą padaryti greičiausiai nieko nepraranda, nes jie, ko gero, to neišjaustų ir nepatirtų malonumo. Jie nesuprastų šios mano asmeninės erdvės.
Manau, mano albumai nėra skirti klausytis viešai. Mano muziką reikia klausyti privačioje erdvėje ar ausinėse. Kurdamas, galvoju apie tai ir stengiuosi komponuoti garsą taip, kad jis gerai skambėtų ausinėse.
Kadangi tavo muzika labai asmeniška, ar sunku priimti kritiką?
Visuomet esu atviras konstruktyviai kritikai. Esu pakankamai brandus, kad suvokčiau, kad konstruktyvi kritika man padės ateityje. Bet yra žmonių, kurie tavęs tiesiog nemėgsta. Tiesiog reikia juos atskirti. O jų nuomonės jau nepakeisi, bet aš ir nenoriu to daryti. Pačioje Dirty Beaches pradžioje 2005-ais daug žmonių man aiškino „ne, tu negali taip groti, kur tavo būgnininkas, kur instrumentalistai, grosi vienas? gal čia pokštas?“. Tad visa Dirty Beaches istorija, kuri jau tęsias beveik 10 metų, yra apipinta panašiais pasakymais ir replikomis. Bet aš jau nebekreipiu dėmesio. Kitu atveju, manęs čia nebūtų. Bet tuo pat metu labai gerbiu savo klausytojus. Stengiuosi jiems deramai pristatyti savo kūrybą, dirbu tikrai sunkiai. Tobulėdamas stengiuosi išmokti naujų dalykų ir evoliucionuoti, tad kviečiu publiką tą daryti kartu. Jei jie to nenori, aš jų neįkalbinėju. Jei nori, mane tai be galo džiugina.
Dirty Beaches pavadinimas man visuomet reiškė keistą grožio ir purvo priešpriešą/sąjungą. Ar tai yra tiesioginis tavo muzikos atspindys? O gal pavadinimas turi ir kitą reikšmę?
Tai – ilga istorija. Pavadinimas kalba apie įsivaizduojamą, nerealią tėvynę, namus. Pavadinimą pasiskolinau iš draugo grupės. Jis – graikas, gyvenantis Kanadoje. Monrealyje buvome draugai. Jis buvo parašęs dainą apie vyrą, grįžtantį į savo tėvynę iš emigracijos. Mano draugas gimė Kanadoje, tačiau jo tėvas visuomet jam primindavo, jog jis yra graikas ir Graikija yra jo namai ir tikroji tėvynė. Pirmąkart nuvykęs į Graikiją, jis to nepajuto. Tad kūrinys yra apie vyrą vaikštanti pakrante, tuo purvinu paplūdimiu bei esantį visiškame pasimetime. Man ši daina žiauriai patiko, tad pasiėmiau šį motyvą ir panaudojau jį pavadinimui. Manau, kad jis puikiai atspindi visą Dirty Beaches idėją. Tai – žmogus, ieškantis savo vietos, besiblaškantis tarp įsivaizduojamos, nematytos ir pažintos tik iš tėvų pasakojimų erdvės, vietos, kurią jaučia esant savą ar dar kažko.
Tavo muzika – labai kinematografiška. Ką tau reiškia vizualieji menai? Ar semies įkvėpimo iš kino?
Taip, labai daug semiuosi iš kino. Būdamas paauglys žiūrėdavau daug filmų. Būdamas 17os dirbau video nuomos punkte. Tai padarė didesnę įtaką nei muzika. Klausydavau daug garso takelių. Bet metams bėgant mano pagrindiniai įtakotojai (David Lynch, Jim Jarmusch) susimaišė su daug kitų refleksijų, tad dabar jau sunku atgaminti, iš kur kilo viena ar kita idėja. Juolab praėjo jau 15 metų. Bet kinas man padėjo suprasti, koks stiprus yra muzikos ir vaizdo derinys. Tai žymiai stipriau nei tiesiog klausytis grupės. Kai muzika susisieja su konkrečiu vaizdiniu, tai tarsi sukuria atskirą realybę. Tą ir stengiuosi pasiekti su Dirty Beaches – išprovokuoti, sukelti vaizdinius, kurie įsitvirtintų žmonių galvose, kuomet jie girdi šią muziką. Tai – svarbiau nei kiti elementai, svarbiau nei dainų tekstai, nes nesu labai geras tekstų autorius. Tiesiog noriu, kad žmonės pajustų atmosferą. Lyg kine.
Ar kada galvojai sukurti garso takelį filmui?
Taip, esu sukūręs porą garso takelių. Juos galima rasti mano Bandcamp puslapyje. Vienas jų – dokumentiniam filmui Waterpark, kurį sukūrė mano draugas Kanadoje. Kitas – amerikiečių režisieriaus darbas The Hippo apie aštuonmetį berniuką, kenčiantį po tėvo mirties.
Ar tai buvo didelis išbandymas? Ar viskas vyko lengvai ir organiškai?
Ne, man buvo labai smagu. Kurdamas garso takelius, tarsi atsiriboji nuo savo ego. Viskas nebesisuka apie tave. Turi kalbėtis su režisieriumi, tampi tarsi pagalbininku, esi komandos dalis. Mano darbas – padėti pasiekti galutinį rezultatą, savo muzika išryškinti filmą, o ne jį užgožti. Tad esi savotiškai limituotas – muzika negali būti per garsi ar per daug iškrentanti iš konteksto, per daug atkreipianti dėmesį. Ji turi prisiderinti prie filmo savo tempu ir nuotaika, subtiliai ateiti ir išeiti. Panašiai kaip teatre.
Turint galvoje, kad kurti tave pastūmėjo kinas, kodėl ėmeisi muzikos, o ne kinematografijos? Kas paskatino muzikuoti?
Būdamas 19os pradėjau groti heavy metal grupėje. Tai labai skyrėsi nuo to, ką darau dabar, bet kai esi 19oa neieškai kažko labai rafinuoto. Nori tiesiog išlieti visą susikaupusią frustraciją. Tačiau, manau, per pastaruosius 10 metų tapau rafinuotesnis.
Tai kaip vyko visa ši progresija?
Na, tokios progresijos pastoviai vyksta.
Kokie Dirty Beaches artimiausi planai?
Artimiausiu metu ketinu koncentruotis į garso takelių kūrimą, tačiau kol kas negaliu įvardyti filmo, nes esu pasirašęs konfidencialumo sutartį. Bet paskelbsiu visą informaciją, kai tik galėsiu.
O ar greitu metu galime tikėtis naujos muzikinės medžiagos?
Taip, šių metų lapkritį išeis naujas Dirty Beaches albumas. Jis bus instrumentinis – tik violončelė, saksofonas ir sintezatorius.
Kodėl pasirinkai instrumentinę kryptį?
Nėra konkrečios priežasties, tiesiog rašau muziką ir jei neturiu konkrečių idėjų vokalui, nesistengiu nieko pritempinėti. Niekad negalvoju, kad dabar darysiu vokalinį, po to instrumentinį kūrinį. Tiesiog viskas gaunasi organiškai.
