Pirmą kartą paėmus skaityti kurią nors Chucko Palahniuko knygą ji tiesiog pribloškia savo nuostabumu. Gyvenimu ir visuomene nepatenkinti herojai prisigalvoja keisčiausių, dažnai destruktyvių būdų ištrūkti iš kasdienybės ir pasipriešinti beprasmybei – kas galėtų su jais nesusitapatinti ir jais nesižavėti?
Tačiau skaitant vis daugiau šio rašytojo knygų darosi nuobodu – jos visos parašytos pagal tą patį receptą. Žodis „receptas“ Palahniuko knygoms puikiai tinka, nes jos, atrodo, ne rašomos, o tiesiog kepamos. Pagal tą patį receptą. Nuo 1999 m. autorius beveik kasmet išleidžia po romaną. Iš aprašymų atrodo, kad jie mažai kuo skiriasi nuo pirmų. Pasprink yra mano ketvirtoji šio autoriaus knyga, ir, tikriausiai, padariusi mažiausią įspūdį. Tačiau tiems, kas pažintį su Palahniuku pradėjo būtent nuo šio romano, jis dažnai yra geriausias. Kaip taip gali būti? Panašiai būna su nauju, skaniu patiekalu. Kol jis naujas ir įdomus – atrodo, valgytum ir valgytum. Tačiau dažnai valgant pabosta. Eini ieškoti ko nors naujo.
Knygoje pasakojama apie Viktorą Mančinį. Jis yra seksoholikas – tai viena iš jo keistenybių. Dar jis restoranuose apsimeta paspringęs, kad vėliau galėtų iš savo gelbėtojų prašyti pinigų. Šie, jausdamiesi atsakingi už išgelbėtą gyvybę, mielai tų pinigų duoda (nemanau, kad tai suveiktų realybėje). Šiaip visi Palahniuko veikėjai turi kokių nors keistenybių. Štai Kovos klubo veikėjas vaikšto į įvairias, net jam pagal problemas netinkančias, savipagalbos grupes. Survivor veikėjas, nurodęs savo telefoną kaip savižudžių pagalbos liniją, atsiliepinėja į skambučius ir visiems siūlo nusižudyti. Kito Pasprink veikėjo Denio keistenybė – jis renka akmenis. Ne kolekcionuoja, o tiesiog renka juos ir tempia į namus, hoardina. Vėliau stato iš jų kažkokį pastatą. Viktoro Mančinio mamulės keistenybė – destruktyvus elgesys. Pvz., ji parduotuvėje sukeitinėja plaukų dažų tūbeles. Kad moterys vietoj šviesios spalvos netyčia nusidažytų plaukus juodai. Kiekvienas veikėjas Palahniuko pasaulyje yra kažkuo keistas. Tai pirmas recepto ingredientas – veikėjų keistenybės.
Kitas ingredientas – siekis šokiruoti, priblokšti. Jei jūsų nešokiruos apsakymas Guts iš romano Haunted, tai jūsų tikriausiai nešokiruos niekas. Sako, nuo šio apsakymo žmonės net alpsta. Pasprink romane daugiausiai šokiruoti turėtų seksas ir žmogaus kūno skysčiai. Tai seilės, tai sperma, tai snargliai. Atrodo, kad veikėjai tiesiog nuolat varva.
Dar vienas ingredientas, toks daugiau stilistinis, – trumpi, kapoti, pasikartojantys sakiniai („Aš esu Tailerio blužnis“ iš Kovos klubo ir „Ko nedarytų Jėzus“ iš Pasprink). Siužetinis ingredientas – didysis twistas knygos pabaigoje. Skaitant pirmas knygas jis pritrenkia, skaitant kitas – nebe, nes jo tikiesi. Labai svarbus juodojo humoro ingredientas. Pasprink tikrai kvatoti privers Viktoro ir merginos su išprievartavimo fetišu mylėjimosi scena.
Yra tų ingredientų ir daugiau. Deja, viso recepto parašyti negaliu, nes jo nežinau. Jį žino tik pats Palahniukas ir energingai juo naudojasi. Nesakau, kad rašyti knygas pagal receptą yra blogai. Tik tiek, kad visada yra rizika, jog skaitytojui nusibos.
Ką aš visu šitu noriu pasakyti? Daugiausiai tai, kad jei visai nesat skaitę Palahniuko, būtinai tai padarykit, jis vienas populiariausių šių dienų rašytojų. Galima pradėti tiek nuo Pasprink, tiek nuo Kovos klubo, tiek nuo bet kurios kitos jo knygos. Tikrai patiks – receptas labai sėkmingas. Tačiau, jei jau skaitėt jo knygų daugiau negu dvi, yra rizika, kad Pasprink bus kaip pabodęs patiekalas – pasotins, bet didelio malonumo nesuteiks.
“Fight Club” – jėga. Tiek knyga, tiek filmas, tiek jo soundtrackas.