Tarkim, man patiko ši knyga. Bet nesu tikra. Galėjo ir nepatikti. O gal aš jos išvis neskaičiau?
Taip yra ir visoje knygoje. Įvykiai galėjo nutikti, bet ar nutiko – neaišku, nėra labai svarbu. Iš pradžių labai sunku suvokti, kas ten dedasi. Nuo sunkumo beskaitant turbūt net susidaro naujų neuronų jungčių. Paskui įsivažiuoji ir būna visai įdomu. Pabandysiu paaiškinti, kaip ten viskas vyksta.
Yra pasakotojas. Jis pasakoja kelių veikėjų istorijas dažnai pats su jais susitapatindamas. Tai su vienu, tai su kitu, tai su dar kitu. Jis vis svarsto: ar galėčiau būti štai šis veikėjas? O gal geriau aš štai tas kitas? Pasakojime nuolat kaitaliojasi pirmas asmuo su trečiu. Vienam sakiny tas pats veikėjas iš trečio asmens staiga gali virsti pirmu, o paskui vėl atvirsti į trečią. Kartais pirmas asmuo reiškia pasakotoją, o kartais pasakojimo veikėją. Viskas žiauriai painu. Lygiai taip pat kinta ir veiksmas ar veikėjų bruožai. Pasakotojas kada tik panorėjęs gali persigalvoti ir viską pakeisti. Veikėja buvo blondinė? Dabar bus brunetė. Ji buvo aktorė? Nuo šiol bus mokslininkė. Pagrindinė pora neturi vaikų? Dabar turi. Tiesa, kol kas neaišku, berniuką ar mergaitę. Paaiškės po trijų puslapių. Tada ji gaus net vardą. Tiesa, vėliau vėl išnyks, ir veikėjai gyvens kaip gyvenę. Kokie tie veikėjai? Pagrindiniai, su kuriais pasakotojas daugiausiai tapatinasi, yra Gantenbainas ir Enderlinas. Gantenbaino nepamenu nei amžiaus, nei kaip jis atrodo. Galbūt tai net nebuvo aprašyta. O jei ir buvo, vėliau galėjo būti pakeista, todėl tai visai nesvarbu. Esminis jo bruožas – jis vieną dieną nusprendė apsimesti aklu. Apie tai tikrai įdomu skaityti. Kaip jis susiveikia aklojo akinius, lazdelę, raištį, kaip tyčia nepataiko nubarstyti cigaretės pelenų į peleninę arba tyčia prapila pro šalį vyną. Kad visi juo tikėtų. Kitas yra Enderlinas. Inteligentas, jį pakvietė dėstyti į Harvardą, bet jis nevažiuoja. Šiuos du vyrus jungia Lila, Gantenbaino žmona. Dar yra manikiūrininkė Kamila, kuriai Gantenbainas pasakoja visokias įdomias istorijas. Pasakotojas pasakoja apie Gantenbainą, o Gantenbainas pasakoja apie dar ką nors kitą. Visiškas Inception. Jei tik akimirką užsigalvosi, nebesuprasi, kas čia kur kaip ir apie ką šneka.
Šiaip skaityti tikrai verta. Ne tik dėl įdomaus pasakojimo, bet ir dėl to, kad nori nenori teks pamąstyti. Knygoje apsvarstomos žmonių dėvimos kaukės ir sau pritaikytos, dažnai ne visai tikros, istorijos. Pagrindinę knygos esmę galima sutalpinti į šį sakinį: „kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją, kurią laiko savo gyvenimu.“ Nežinau, ar siūlyčiau šią knygą kiekvienam. Ji sunki ir nepratusiam prie eksperimentinės literatūros gali būti per sunki. Tačiau tiems, kurie vis tik ryšis, linkiu gero skaitymo ir naujų neuronų jungčių.
