Kaip Glasvegas nestebino Vilniaus

Ko gero nesu tinkamiausias asmuo pasakoti apie grupės, kurios muzikos (švelniai tariant) nelabai mėgstu, koncertą. Bet apsilankyti juk vis vien smalsu (bent akiračio plėtimui). Nes progresas akivaizdus. Glasvegas vėluoja atvažiuoti į Lietuvą tik 5 metus. O tai – labai mažai, jei lygintume su Slade, Scorpions ir Suzi Quatro.

Pirmiems teisės groti buvo suteiktos šiauliečiams Colours of Bubbles, kuriuos, anot legendos, glasgiečiai atsirinko patys. Užduotis – ne iš lengviausių. Turint omeny faktus, kad: a) už lango šaltas vasaris ir sekmadienio vakaras; b) salėje maždaug 200 „išlepintų vilniečių“, pusė kurių – eilėje prie alaus.

Iki tol nebuvau nei klausęs grupės įrašų, nei ją matęs gyvai. Reik pripažint, kad pradžioj statiškai atrodę šiauliečiai įpusėjus pasirodymui įsivažiavo. Vokalistas bandė atrodyti kaip Alexas Turneris, o ties penktu gabalu (kažkas apie raise your hands / raise your flags) net užsimaniau daryt įtūpstus. Paskui CoB dar pagrojo šeštą dainą ir pasišalino iš scenos. Nieko ypatingo, bet po hedlainerių pasirodymo supratau, kad mūsiškiai – ne prastesni už pagrindinius svečius. Dėl skambesio ir vokalisto ūsų šiauliečius mintyse padėjau į tą patį stalčių, kur guli Deeper Upper. O tai, iš esmės, nėra blogas dalykas. Dar minėjo, kad kovo 7 dieną leidžia albumą. Reiks patikrint.

Glasgiečiams sėkmė, kaip aklai vištai grūdas, nusišypsojo, kuomet jų debiutinis albumas buvo nominuotas prestižiniam Mercury prizui. 2008-ųjų rugsėjį į (anuomet) madingą žurnalą apie juos rašiau taip:

Glasvegas
Glasvegas
Columbia
2008-09-08

Dar viena išpūsto burbulo ir perdėto triukšmo auka. Glazge gimusiems bet Las Vege norintiems gyventi muzikantams nutiko tikrasis rokerių-pelenių stebuklas. Vos dvi širdžių graužikės Daddy’s Gone ir Geraldine katapultavo garažų ir rūsių grojikus tiesiai į UK topus (kartu ir į meidžorų peštynių įkarštį). Dabar storos britės turi tobulą foną bliovimui (lietuvaitės, nepasiduokit!).
Nespėję tinkamai apšilt Glasvegas jau ruošia kalėdinį albumą.

65%

Šiandien matome, kad ties tuo grupės žygdarbiai ir pasibaigė. Antras albumas dar pateko į UK top 10 (spėju, dėl Flood’o nuopelnų), o trečio albumas niekas (išskyrus švedus) jau nebeklausė. Todėl dabar grupė koncertuoja Vokietijoje (3 miestai), Čekijoje, Lenkijoje (3 miestai) ir Lietuvoje. Vasario vidury jie dar turės 13 koncertų valstijose, bet tai jau nieko nebekeičia.

Britų kritikai kažką peza (žina, NME – seniai nebe autoritetas) apie tai, kad „jei Libertines apibrėžė XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžią, o Arctic Monkeys –vidurį, tai to paties dešimtmečio pabaiga priklauso Glasvegas“. Psss… Nepritariu net dėl antrų. Nes tuomet buvo tokios grupės kaip Franz Ferdinand ar Bloc Party. O apie Glasvegas galėčiau pasakyti tik tiek, kad tai viena blogiausių britų indie grupių per paskutinius 10 metų (blogiau net už Libertines ar Oasis). Nesuprantu, ką gerbėjai/kritikai atrado grupės siaubingai nuobodžiame skambesy ir Džeimso Allano stenančiame/kaukiančiame vokale. Bet juk dėl skonio nesiginčijama.Todėl apie Glasvegas žygdarbius ant muzikinio teatro New York pakylos nesiplėsiu.

Užkliuvo tik tai, kad vokalistui užkliuvo. Vos pradėjus groti pirmą gabalą Džeimsas paprašė pasitraukti žiūrovus iš balkono priekinių vietų, nes jis negali groti, kuomet žiūrovai būna jam už nugaros. O gal tau dar sceną pasukti 45 laipsnių kampu? Arba gal tu go fuck yourself? Daugiau nieko ypatingo neįvyko. Glasvegas grojo taip pat nuobodžiai, kaip ir iš kompakto. Prie nuopelnų galima būtų priskirti tą patį faktą, kad sugebėjo atkurti studijoje užfiksuotą skambesį. Kad ir su daliniu playback’u. Bet ar kas šiais laikais be jo apsieina?

Ir jei ne „Simona-bandita“, ne tik stovėjusi prie būgnų (Wikipedia sako, kad jos tikras vardas – Jonna Löfgren), tai būtų visiškas liūdesys. O per I’d Rather Be Dead ji dar pademonstravo, kad ir klepu moka groti! Tada dar pagalvojau, kad išmetus anuos tris balvonus – gal gautųsi neblogas projektas. Tuo tarpu pusbrolis Rab Allan nerangiai strikinėjo su gitara, bosistas Paul Donoghue akino šypsena, o James Allan spindėjo arogantiškumu. Bet juk Vilniaus Niujorkas – ne Glasgo aludė. Ir juk neveltui filmas apie Harį Poterį buvo pripažintas fantastiniu (nes ryžas turi daugiau nei du draugus). Labai tikiuosi, kad būti wingeriu Škotijos futbolo lygoje Džeimsui Allanui sekėsi geriau, nei būti frontmenu.

Publika išsiskyrė tuo, kad mokėjo pažinti vienintelį grupės hituką Geraldine bei skanduoti „Go Square Go“, „Glasveeegas“ ir „Whiskey“.

Nežinau, koks glazgiečių honoraras (su kolega spėliojom, kad 1500-2000 eurų), bet panašu, kad organizatoriai Relax Live! turėtų patirti minusą. Palyginimui per Moonspell tam pačiam New Yorke buvo kone trigubai/keturgubai daugiau žmonių.
Tačiau nusiminti neverta, Manowar turėtų atpirkti šį ir dar kokius tris būsimus „minusus“.

Grojaraštis:
01. Later…When the TV Turns to Static
02. Youngblood
03. It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry
04. Euphoria, Take My Hand
05. I Feel Wrong (Homosexuality Pt. 1)
06. If
07. Secret Truth
08. The World Is Yours
09. Dream Dream Dreaming
10. Geraldine
11. Ice Cream Van
12. Go Square Go
—
13. Flowers & Football Tops
14. I’d Rather Be Dead (Than Be With You)
15. Daddy’s Gone
16. Lots Sometimes