2011 m. dviems Lietuvos leidykloms nutiko įdomus dalykas – jos vienu metu ėmė versti tą pačią knygą, o kai susiprato, leidimą atšaukti buvo jau per vėlu (man rodos, tais metais suėjo ten kažkiek metų nuo knygos parašymo datos ir nebereikėjo pirkti jos teisių). Taip gal mėnesio skirtumu pasirodė dvi skirtingos Į švyturį versijos, viena Vagos (vertė Laimantas Jonušys), kita Versus Aureus (vertė Milda Keršienė-Dyke). Aš skaičiau Jonušio versiją, tad už Dyke vertimą galvos dėti negaliu, bet kadangi skundų dėl knygos vertimo niekur nepasirodė, reikia manyti, abu jie geri.
Knygoje beveik nėra siužeto. Ją sudaro trys dalys. Pirmoje kalbama apie plaukimą į švyturį, o trečioje į jį plaukiama. Antroje dūlėja namas ir numiršta du asmenys. Dar viena dama pirmoje ir trečioje dalyje tapo paveikslą. Ir beveik viskas. Siužeto nėra, bet užtat turinio tiek, kad išeitų kelioms knygoms (grynai Woolf stilius). Į vieną sakinį gali sutilpti visas staiga žmogų apėmęs koks nors gyvenimo suvokimas ir panašiai. Daug apmąstymų, supratimų, pastebėjimų, analizių, įžvalgų, kontempliacijų, reminiscencijų ir taip toliau. Visa tai gali būti labai nuobodu. Jei tuo metu esi įpusėjęs kokį nors šaunų serialą, gali visai nesinorėti skaityti. Be to, sudėtinga (nors neįtikėtinai graži) kalba. Reikia susikaupti, kitaip vis pamesi mintį. Nepavyks skaityti, jei kaimynas darys remontą arba kambariokas už sienos šokinės atlikdamas Insanity treniruotę. Kitaip sakant, snobui čia aukso grynuolis, bet paprastam, nepretenzingam knygų vartotojui romanas gali pasirodyti tik laiko gaišimas. Tiesa, jo yra vos per 200 psl., tad net ir labai vengiant Į švyturį neįmanoma skaityti ilgiau nei savaitę.
Kam rekomenduoti knygą? Visų pirma, tiems, kam rūpi visokie visų laikų geriausių knygų sąrašai, nes Į švyturį yra turbūt juose visuose. Antra, romanas turėtų patikti vyresnio amžiaus žmonėms. Tiems, kurie jau yra pajutę laiko tėkmę ir praradę artimųjų. Manau, kuo esi vyresnis, tuo labiau rezonuosi su šia knyga ir tuo didesnę vertę tau ji turės. Nes jaunas asmuo taip nesusitapatins su šiais veikėjais kaip senas ir nesupras knygos taip, kaip, manau, Woolf norėjo, kad ji būtų suprasta. Trečia, knyga baisiausiai patiks visiems snobams. Tiems, kas dievagojasi, kad jų mėgstamiausias rašytojas yra J. Joyce, o mėgstamiausias režisierius – A. Tarkovsky. Į Švyturį turbūt net galima naudoti kaip greitą būdą snobizmui atpažinti. Jei knyga nepatiko, esi sveikas. Jei patiko truputį, tau pirmo laipsnio snobizmas (pagydoma, bet jau reikia susirūpinti). Jei patiko labai, įtraukei knygą į mėgstamiausių sąrašą ir ketini skaityti ją kasmet, snobizmas jau trečio laipsnio ir, deja, nepagydomas. Sau nustačiau pirmą snobizmo laipsnį. Nežinai, ar tu snobas? Paskaityk ir pasitikrink!
Ir man pirmas snobizmo laipsnis. Labai jau graži knygos kalba. Ir vis laukiau, kada jie plauks į tą švyturį. Tikėjausi, jau tuomet kad prasidės….