Ilgą laiką Varguoliai, atsiprašau, Vargdieniai, man tebuvo 4 stori tomai tėvų bibliotekoje. Vėliau teko girdėti Susan Boyle atliekamą Fantinos ariją iš Vargdienių miuziklo britų X-faktoriuje. Ir viskas. Tai buvo kūrinys, kurio ketinau imtis kada nors gyvenime, kada nebus ką skaityti. Kadangi bet kurią akimirką turiu ilgiausią ir nuolat besipildantį sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, Vargdieniams laikas neateiti turėjo dar labai ilgai. Viskas pasikeitė, kai nuėjau pažiūrėti filmo. Nežinau, ar istorija būtų palikusi tokį įspūdį, jei ne puiki muzika, nuo kurios iš pasigėrėjimo šiurpsta nugara ir pakaušis, ir gražūs, besirimuojantys dainų tekstai. Susižavėjusi muzika kelissyk perklausiau ir miuziklo. O tada ėmiausi knygų. Pasirodo, tokiu keliu šias knygas atradau ne aš viena. Pasidomėjus sužinojau, kad didžiausi šio kūrinio gerbėjai yra, visų pirma, miuziklo gerbėjai. Neaišku, kaip buvo iki 1980 m. (kada buvo sukurtas miuziklas), bet nuo to laiko, manau, dauguma naujų skaitytojų Vargdienius atranda būtent per muziką.
Visų pirma – kas tie „vargdieniai“? Ką reiškia šis žodis? Kažkuriam tome autorius buvo apibūdinęs, kas tai tokio, bet įsijautus nepasižymėjau, todėl dabar surasti nebegaliu. Iš esmės, vargdieniai yra žmonės, kurie vargsta. Nebūtinai skurdo prasme. Tai tiesiog žmonės, visais būdais kovojantys už išlikimą.
Kaip geriausia apibūdinti šio kūrinio žanrą? Turbūt – „moralizuojanti melodrama“. Kūrinys iš tiesų toks baisus, kaip ir atrodo iš šio apibūdinimo. Veiksmą nuolat pertraukia visuomenės problemų kritika ir jų sprendimo būdų pateikimas (iš kurių populiariausias – tikėjimas dievu). Šiaip ateistai iš šios knygos smarkiai juoksis, taip pat ir feministai. Apie netikinčiuosius Hugo rašo taip: „Mes žinome, jog yra filosofija, neigianti begalybę. Taip pat yra filosofija, neigianti saulę; ši filosofija, priklausanti patologijos sričiai, vadinama aklumu.“ O feministus ir visokius kovotojus už lygias teises šiurpins štai tokie pareiškimai: „Lėlė yra vienas iš būtiniausių moteries reikmių ir jos žavingiausių instinktų, pasireiškiančių mažoje mergaitėje. Puoselėti, rengti, puošti, apvilkti, nuvilkti, pervilkti, vaizduotis, kad koks nors daiktas yra gyva būtybė, – čia glūdi visa moteries ateitis. Maža mergaitė be lėlės yra beveik tokia pat nelaiminga ir tokia pat neįsivaizduojama, kaip bevaikė moteris.“ Būtų baisu, jei nebūtų juokinga. Šiaip kūriniui tinka apibūdinimas „epiškas“. Jame yra visko. Gaudynių, persekiojimo, slapstymosi, paskutinės akimirkos išsigelbėjimų, mūšių, mirties, meilės… Ir taip toliau. Aišku, įdomiausia gaudynės. Juk labai smagu, kai pagrindinis veikėjas turi priešą, kuris jį persekioja. Jų konfrontacijos būna ypač smagios. Bet kūrinys nežmoniškai ilgas. Jį sudaro 5 knygos, mano skaitytam leidime puslapių iš viso buvo 2047. Įspūdį apie knygos ilgumą galima susidaryti jau iš pirmo 100 psl., kuriuose aprašomas kunigas, vėliau vos spėjantis pafigūruoti knygos veiksme. Jis tik pasirodo, apverčia pagrindinio veikėjo gyvenimą aukštyn kojom, ir viskas. Filme tai trunka gal 1 minutę iš 158. Šiaip pernelyg išsamūs aprašymai knygoje ne pats blogiausias dalykas. Man netrukdė net keliasdešimties puslapių trukmės Paryžiaus kanalizacijos sistemos aprašas. Blogiausia – komentarai, kuriems derėtų būti istorijos, filosofijos arba sociologijos žurnaluose, o ne grožinės literatūros knygose. Ypač baisus buvo II tomas, kuriame 80 psl. užėmė traktatas apie Vaterlo mūšį (su tokiais skyriais kaip „Ar Vaterlo mūšį reikėtų laikyti teigiamu įvykiu?“), o vėliau 60 psl. – traktatas apie vienuolynus ir jų įtaką Ispanijos smukimui. Norintiems daugiau veiksmo tai nežmoniškai trukdo ir sekina. Daug kas šias dalis skaitydami praverčia. Anglai daro dar gudriau – dauguma jų skaito sutrumpintą 800 psl. versiją, iš kurios visos nesąmonės, nepriklausančios grožinei literatūrai, išimtos. Aš skaičiau viską, nes kitaip pilnatvės jausmas, kurį jaučiu perskaičius knygą, man būna per mažai pilnas.
Bet kam skaityti šio kūrinio nerekomenduočiau. Jis ilgas, nuobodus ir pilnas beprasmiško, nereikalingo teksto. Reikia būti gerai susipažinusiam su klasikine literatūra, kad jį suvirškintum. Pirmiausiai siūlau pažiūrėti filmą. Tada, jei užkabina muzika, kelis kartus perklausyti miuziklo. Ir tik tada, jei per muziką kilo meilė šiai istorijai, imti skaityti knygą. Kitaip ji bus didžiulis nusivylimas.
Priedas tiems, kam dar nenusibodo skaityti:
Norėjau aprašyti ir mano skaityto leidimo senumą, bet tai prie bendro atsiliepimo nelipo, todėl padarysiu tai čia. Mano skaitytas leidimas išleistas 1959 m. Jo kalba – beviltiškai pasenusi, reik manyt, vėlesni leidimai buvo daug kartų taisyti. Bet man toji senoviška kalba ir pats knygos senumas teikia didelį malonumą. Pvz., labai smagu buvo pamatyti, kad pirmo tomo kampas nugraužtas pelės. Be to, jame yra palinkėjimas žmogui iš Laurų. Wikipedijoj rašo, kad Lauruose 1959 m. gyveno 130 gyventojų, o štai 2001 m. – jau tik 12. Man tai pasirodė juokinga, todėl panorau pasidalinti. O pasenusi kalba… Nieko nebestebina „biaurus“ ir „piauti“, bet Vargdieniai buvo tikras senų žodžių lobynas. Vieni žodžiai juokino, kiti stebino, treti džiugino. Juoktis teko iš tokių žodžių kaip „bliuzė“ arba „bukietas“. Stebėtis teko neįprasta kai kurių žodžių rašyba, pvz., „koležas“ vietoj „koledžas“, „šviesylas“ vietoj „šviesulys“, „šilima“ vietoj „šiluma“ ir panašiai. O naujų (senų) žodžių buvo tiesiog galybė! Įdomiausi iš jų – „veltkleidystė“ (turto eikvojimas) ir „nelaikšis“ (per anksti gimęs kūdikis). Taigi senos knygos privalumas yra tas, kad jei jos turinys pasirodo nuobodus, joje bent jau galima ieškoti įdomesnių žodžių, kurių naujuose leidimuose, reikia manyti, nėra.
