Fume sužinojau kolegos Vaidotas Triangle dėka. Būtent viename jo renginių įvyko vienas pirmųjų šio projekto pasirodymų. Po to sekė daug repeatų įvairiose internetinėse klausymosi platformose, ir taip buvau visa galva įtrauktas į naktinį, erdvų ir kiek ūkanotą Fume pasaulį. Nors projekto ritminis pagrindas turi nemažai aliuzijų į garage ar subtilaus ankstyvojo dubstep lankas, atmosferine ir koncepcine prasme Fume yra gerokai artimesnis ambient, ethereal ar net folk/ethno estetikai. Jei nemaža dalis bass elektronikos dvelkia didmiesčių gatvėmis ir betonu, tai Fume muzika yra tarsi vienišas naktinis pasivaikščiojimas po mišką, kopas ar tiesiog pasinėrimas į atokaus Lietuvos ežero gelmes. Jo EP Hold Your Head High Ready for the Dive yra neabejotinai vienas įdomiausių ir nuoširdžiausių pastarojo meto leidinių, nuostabus organiškas opusas vandeniui ir jo platybėms, kupinas plačių erdvių bei stipraus etninio dvelksmo.
Šiandien Fume pristato savo naują video visiškai šviežiam kūriniui Back to the Lost Sea. Ta proga nusprendėme pakalbinti už šių keturių raidžių besislepiantį žmogų. Šiame nuoširdžiame interviu jis papasakojo apie video idėją, kūrybinius procesus, gamtos stichijas, projekto simboliką, lietuviškų raudų žavesį, povandeninių gelmių klodus ir, žinoma, savą garsą.
Ką tik pristatei savo naują video klipą. Gal gali plačiau papasakoti apie jo idėją, kūrybinį procesą, koncepciją? Kaip jis gimė, vystėsi, formavosi?
Na, jei jau pasakojant apie viską iš pradžių, tai pati pradžių pradžia buvo pakankamai spontaniška. Internete užmačiau, jog LRT skelbia video-klipo konkursą, pagalvojau why not. Susitikau su vienu kolega, kažkaip pradėjom kalbėt, užmečiau jam šitą kabliuką, kad davai susukam klipą kokiam mano gabalui. Nesinorėjo imti kažko, kas jau buvo paleista į viešumą iš Hold Your Head High Ready for the Dive, tai nusprendžiau, kad galima padaryti vieno iš tame EP esančių gabalų pratęsimą, na kaip pt.2, kur bazė panaši, bet viskas kiek kitaip. Nuo tada prasidėjo all hell breaks loose part 1 – idėjų, kaip padaryti gabalo pratęsimą buvo, bet kada jau turėjau gabalą savo grotuve (prieš publikuojant ar iš vis kažką darant mėgstu muziką gerai „padrožti“ pats sau – beveik iki tokio laipsnio, kad ji mane pradeda erzinti – taip matau, kas yra negerai), jau matėsi, kad nusimato kažkas įdomaus. Į komandą prisijungė dar vienas kolega, įjungėm fantaziją. Buvo minčių nuo sci-fi iki visiškai abstract dalykų.
Galutiniame variante prie projekto prisijungė pakankamai nemažai žmonių tiesiog iš idėjos padaryti ką nors įdomaus. Tiesa, įdomu tai, jog kai kurie žmonės gabalą išgirdo tik atvarę į filmavimą, ir kažkokia miglota vizija vaikščiojo mano smegeninėj, bet jau turėjom daugiau mažiau, ką norim. Tačiau, galutiniame variante viskas gavosi dar kitaip. Juk neveltui yra toks posakis „apetitas kyla bevalgant“. Kada viską nusifilmavom, porą dienų neapleido euforija, kaip čia viskas bus nesveikai, o paskui atėjo all hell breaks loose part 2, kada pradėjau apdirbinėti video medžiagą.
Galų gale, nusprendžiau apskritai nebedalyvauti LRT konkurse, nes tiesiog aplinkybės taip užspaudė, jog fiziškai nespėjau jo padaryti, todėl nusprendžiau, kad reik geriau neskubėt. Juk tai užtruko nei daug nei mažai – 4 mėnesius diena iš dienos, beveik be savaitgalių. Šiek tiek pavargau. Kas liečia pagrindinę klipo idėją, ji kaitaliojosi daugybę kartų, bet liko pakankamai daug vizualinio abstraktumo. Bet yra toks tylus storytellingas, kurį lai kiekvienas žiūrovas pamato pats. Faktas, kad vyrauja kova tarp gėrio ir blogio, bet kaip ką ir kur žiūrovas pamatys sau pats.
Tavo muzika kupina gelmės, skamba labai organiškai ir atmosferiškai. Kur semiesi įkvėpimo savo garsui? Kaip randi įkvėpimo kasdienybėje? O gal jo ieškai klajodamas po miškus ar apleistas vietovės?
Fantazijoje matyt! Knygose, filmuose. Apskritai, daug kas gali inspiruoti. Sunku taip konkrečiai atsakyti, tačiau daugiau mažiau viskas inspiruoja, nes manau, jog muzika ar, apskritai, kūryba yra vistiek kažkoks visko atspindys, tarsi kreivas veidrodis, todėl į inspiracijos lauką gali patekti bet kas. Kartais užtenka kilstelt akis į debesis ir pamatysi ką nors įdomaus. Tekstūros, garsai – viskas kažkaip rezonuoja. Puikus to pavyzdys yra tai, kad daina gali gimti net, tarkim, barbenant pieštuką į stalą, girdi, kad lyg tai ir ritmas, o jei dar pridėsi šitai, skambės kitaip, o jei dar uždėsi miesto garsų atsiranda erdvė, tada dar ką nors, dar ką nors ir turi jau kažkokius griaučius. Tačiau paradoksaliausia, kad nesistengiu atitaikyti muzikos kažkokiam stiliui ar krypčiai, darau muziką kurią man patiktų klausyti pačiam, todėl matyt joje ir atsispindi viskas, ką matau ar jaučiu aplink.
Kas liečia konkrečias geografines plotmes kaip inspiraciją, tai, žinoma, reikia sutikti – tai labai veikia. Tamsūs miškai, nerami jūra arba šalti kalnai – tokios pakankamai atšiaurios sąlygos man pačios mieliausios, įdomiausios ir kartu gražiausios. Gal dėl to, jog ten nedaug žmonių.
Meno ir kasdienės rutinos konfliktas – gana romantiškas dalykas. Kaip kūryba ir muzika integruojasi į tavo kasdienį gyvenimą? O gal tai visiškai atskiras pasaulis, nesusijęs su realybe? Kaip pozicionuoji savo muziką savo vidiniam pasaulyje?
Man kūryba yra toks, na pavadinkime tai safe spot. Kurdamas kuriu sau tokias aplinkas ir atmosferas, kurios man patinka, kur man ramu ir gera, o kartais priešingai – kuriu taip, kad man kažką iššauktų. Galima būtų pasakyti, jog kūryba yra nedidelis, atskiras mano asmeninis pasaulis, kur vyksta daug įdomių dalykų. Magiška.
Kaip pozicionuoju muziką savo vidiniame pasaulyje? Be žodžių, tai yra neatsiejama jo dalis, bet geriau pagalvojus net nežinau, ar muzika tėra dalis, ar visa kita tik dalis.
Ar tavo kūrybinis procesas labiau spontaniškas ar apskaičiuotas? Koks jausmo ir proto balansas? Kiek tavo muzikoje improvizacijos?
Apskaičiuotas, kuria prasme? Savo muzikoje stengiuosi daugiau eksperimentuoti, o ne laikytis kanonų. Iš dalies, žinoma. Na, galima pasakyti, jog “hą, bet tu juk varai labai panašiai, kaip ten tas ar anas muzikantas, apie kokį tu čia eksperimentavimą šneki?“. Ir vėl mes grįžtame prie inspiracijų. Visumoje manau, jog mano kūrybinis procesas prasideda nuo eksperimentų labiau iš „o jei pabandysime taip“, o ne iš „turi būt taip“ taško. Tiesa, vistiek kada prisėdi daryti kokį gabalą, galvoje jau būna kažkoks skeletas, kurį imi ir testuoji, žiūri kaip čia, ką čia, o taip gal ir skamba, o taip gal ir neskamba. Manau, balansas tarp proto ir jausmo turi būti – protas padeda labai gražiai sutvarkyti mixdownus, o jausmas puikiai sudėlioja melodijas ir nurodo, kur koks garsas turi būti. Net disonansai gali skambėti gražiai, jei jie atsiranda laiku ir vietoje. Kartais būna keista, nes tu logiškai sau negali įrodyti, kodėl visame gabale, tarkim, niekam niekur neužkliuvus, būtent šioje vietoje tiesiog privalo būti viena pianino nata. Įdedi ją ir op – viskas skamba taip kaip reikia, jausmas yra.
Turiu muzikai keletą kriterijų. Vienas iš pagrindinių yra tai, jog muzika privalo nešti kažkokią stiprią emociją. Tiesa, dažniau tai būna kažkas šalto ir ne visada trykšta saulės spinduliais ar šypsenom.
Ramybė ir gelmė – ne tokie ir dažni palydovai intensyviame ir greitai lekiančiame nūdienos gyvenime. Koks tavo santykis su moderniu pasauliu, technologijom, socialinėmis medijomis? Ar tai labiau padeda ar blaško? Kaip įsivaizduoji žmonijos ateitį po 200 metų? Ar esi optimistas?
Tiesą sakant, nepavadinčiau savęs nei optimistu, nei pesimistu. Stengiuosi realiai žiūrėti į dalykus, tiek gerus tiek blogus. Jie yra ir tiek. Klausimas yra, kaip mes su jais tvarkomės ir kokį galutinį rezultatą tai mums atneša. Esu linkęs užsimerkti prieš kai kuriuos nepakeičiamus dalykus, nes jų apmąstymas ir pergalvojimas tiesiog atima labai daug energijos. Geriau koncentruotis į tai, kas įdomu. Tiesa, vėl reikia pastebėti, jog tie įdomus dalykai neprivalo būti gražūs ar teisingi. Arba yra kita medalio pusė – kai kuriuos neįdomius dalykus tiesiog reikia sukąndus dantis įveikti ir tiek. Puikiausias to pavyzdys buvo rotoskopingo dalis, kol dariau klipą. Nei tai įdomu, nei ką – mechaniškas procesas, tačiau tu žinai, kad tai yra laikina ir padarai.
Mano santykis su moderniu pasauliu, manau, yra labai glaudus. Nors ir simuliuoju daug organiškų garsų ir t.t., jie yra sudėliojami kompiuteriu. Žinoma, iš dalies, manau, jog modernios technologijos daro mus bukesnius ir tingesnius, bet, kitavertus, atveria daug galimybių, ypatingai kalbant apie informacijos sklaidą. Labai daug reiškia socialinės medijos – anksčiau, tarkim, norint išpopuliarėti reikėjo užsivaidenti kur nors telike ar panašiai, o šiandien pakanka turėti didelį followeriu, likerių būrį. Gyvenimas po truputį keliasi į internetą. Manau, mes patys nejučiomis pastebime, kad mus trumpam išpila šaltas prakaitas, jei pamatome, kad nėra interneto. Bet ne viskas juk taip blogai – internetas ir modernios technologijos, kaip jau sakiau, suteikia mums beveik neribotas sklaidos, mokymosi, tobulėjimo galimybes. Tiesa, mano prognozė į ateitį yra pakankamai niūri (na, gal kam nors tai ir visai ne niūru), bet manau to gyvenimo provaizdis būtų tai, ką mes matome Matricoje. Visi gražiai smagiai prijungti kokiu tai megahypersuperduperusb200 į galvą ir nardo gražiame pasaulyje. Kraupu, o realybėje viskas suniokota, mes patys save suvalgėme, išsinėrėme iš savęs ir panirome į kažkokią virtualią erdvę, o viską kas yra tikra, kad mums kuo mažiau reikėtų kažką veikti, palikome mašinoms. Neveltui net Froidas išskyrė, kad žmogus yra varomas malonumo principo, tad manau ir toliau sėkmingai mažinsime negatyvius pojūčius ir šauniai dirginsime save virtualiai. Kažkaip šūdinai čia gaunasi, po truputi dingsta tas nuoširdumas, jis užpildomas viską užvaldančiais potraukiais ir jų dirginimu. Žodžiu nelabai man taip patinka.
Tavo EP – daug užkoduoto vandens simbolizmo (jūra, gelmė, vandenynas). Ką tau reiškia vanduo (jūra ar vandenynas) kaip simbolis? Kokia jo reikšmė tavo gyvenime?
Vanduo yra iš vis kažkas nerealaus. Žinoma, kažkam tai galbūt tėra cheminių elementų kratinys, tobulai struktūruotas ir tiesiog toks, koks turi būti. Bet vanduo turi kažkokią savo magiją.
Ką man reiškia vanduo kaip simbolis? Nuolatinį virsmą, matyt, kažkokią nesibaigiančią transformaciją ar judesį. Tiek vandenynas, tiek jūra man, manau, simbolizuoja tam tikrą savotišką neaprėptumą. Juk kai stovi ant kranto, atrodo, kad vandens yra tiek, kiek užsimato. Jei nuveji bendras geografines žinias apie tai, kokio dydžio, tarkime, yra jūra ar vandenynas, atsiranda toks keistas neaprėptumo, gal net begalybės jausmas, o ką jau kalbėti apie tai, kas randasi po vandeniu. Gilumoje iš vis esti kažkoks kitas pasaulis, o jei dar vėjas pakyla ir nuo gamtos įtampos pradeda spausti smilkinius, ir tolumoje pasigirsta atidundantis griaustinis, tai iš vis fantastika.
Kalbant apie vandenį ir kitus pasaulius, man labai didelį įspūdį paliko Sauliaus Kirvėlos fotoalbumas Šviesa Tyloje. Ten autorius fotografavo po vandeniu Lietuvos ežeruose. Tai ką tu, man asmeniškai visokios karibų įlankų oranžinės žuvytės absoliučiai nublanksta. Miglos, rūkai ir tokia keista keista ramybė, toks, atrodo, buvimas su savimi, kai neerzina niekas aplink. Kai atrodo, jog aplinka yra tuščia, bet joje tvyro kažkas, na tiesiog labai įdomaus ir gyvo.
Maloniai netikėta buvo tavo minimal.lt live išgirsti Donio kūrinio versiją. Ar domiesi, folku, tradicijomis, senąja Lietuvos kultūra? Kaip tave tai veikia? Kaip balansuoji tarp modernių ritmų ir etninių motyvų?
Oj, žinok, bus ir daugiau. Dabar kaip tik rengiu Remixing The Pagan Gods EP, kur bus dar daugiau visokių įdomybių. Folkas man apskritai patinka, tačiau ne visas. Negaliu pakęsti visokių pasiutpolkių ir panašių patrepsiankų, ne, tai ne mano. Gal kažkam ir patinka, bet man patinka šiek tiek kitoks skambesys. Įdomu tarkime tai, jog mes begalo žavimės tuo, ką dainuoja Lisa Gerrard, Enya, tačiau, šiek tiek pasiknaisiojus po mūsų pagonišką kultūros lobyną, atkasiau tai, kas man paliko didžiausią įspūdį – raudos. Dabar tik nereikia šypsotis paslapčia – jose yra TOKS emocinis užtaisas, kad tinkamai jas apdirbus jos tiesiog išverčia iš koto su absoliučiu kinematografišku skambesiu. O toks skambesys man žiauriai patinka. Jos neša nesveikai stiprią emociją, kuri atrodo užlieja tave kaip didžiulė banga, įsupa ir tada tau telieka tik, kaip sakant, plaukti pasroviui.
Kas liečia senąją Lietuvos kultūrą, taip, mes turėjome pakankamai didingą praeitį, tačiau neužsistagnuokime ties tuo, viskas juda pirmyn. Tiesa, man tas atšiaurus (sėkmingasis) istorijos tarpsnis pakankamai žavus. Aišku, tai buvo pastovi kapoklė, bet kažkaip ją visą matau labai kinematografiškai. Tuos stotingus purvinus vyrus, švininį dangų, lietų, atšipusius kardus, purvuose klimpstančius arklius, besitaškančius kraujus ir plevenančias barzdas. Žinoma, visur pilna intrigų, bet kažkaip atrodo viskas buvo žymiai paprasčiau. Na, bet čia jau šiek tiek išsiplėčiau. Savo gabaluose apskritai labai mėgstu etninius motyvus ar instrumentus, kaip kad tarkime pro-graikiškus vokalus ar armėnišką fleitą. Daug jų yra ir jie kažkaip mano akims suteikia tokio polėkio, tokios labai man patinkančios atmosferos.
Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Kas gimsta pirmiausia – idėja, naratyvas, koncepcija, ritmika, atmosfera?
Žinok, būna visaip. Bet dažniausiai muziką (kaip tai beskambėtų įdomiai) vizualizuoju. Dažniausiai mano galvoje atsiranda kažkoks vaizdinys, kuriam labai reikia garsinės išraiškos. Tai gali būti bet kas – didmiesčio vaizdai, jūros pakrantė, poliariniai sniegynai… Arba dažniausiai tiesiog pradedu žaisti su atmosferomis, tai yra didžiuliais sintezatoriniais padsais, ir tada jau mąstau, kokia ritmika tiktų. Arba atvirkščiai – susilipinu ritmikos griaučius, susidėlioju visą melodinį naratyvą ir tada jau tik pašlifuoju ritmiką. O kartais tiesiog išgirstu kokią dainą, ji viduj susirezonuoja ir pagalvoju „ei pala, man čia kažko trūksta“. Taip gimsta remiksai. Būtent taip atsirado mano Jammie N. Commons Lead me home būtlegas.
Tačiau vistiek pradžių pradžia dažniausiai būna kažkoks vaizdinys, bet kartais pasitaiko ir taip, jog muzika įššaukia vaizdinį. Būna atsisėdi prie pianino su absoliučiai tuščia galva – toks šlykštus idėjinio štilio momentas – pradedi tiesiog improvizuoti, pagroji, žiūri, opa, čia skambėjo neblogai. Pabandai tai pakartoti, iškristalizuoji tas keletą natų, kurios kažką viduje kirbina, paspaudi magišką mygtuką rec, pasiklausai ir pradedi po truputį matyti ir jausti, kas čia kaip turi būti, o tada jau tas vaizdinys veda tolyn.
Kokią būtų ideali aplinką tavo muzikai atsiskleisti visu 100 procentu? Pasvajokim. 🙂
Cha, geras klausimas. Nežinau, ta aplinka turėtų būti labai didelė, daug erdvės, pakankamai tamsi, su labai daug rūko ar dūmų, tokia migla, gal kiek tam tiktų ir open airas, bet čia klaustukas. Įdomu būtų sugroti ant kokio pastato stogo naktį, kai matosi naktinio miesto panorama. Manau, mano muzika nėra skirta reivui, o labiau tokiam mąsliam lingavimui, kai tu priimi muziką ir leidiesi jos nešamas toli toli. Tokia įdomi meditacinė būsena. Norėčiau kada nors padaryti pasirodymą tokioje vietoje, kurioje visos sienos (išskyrus įėjimą į patalpa) būtų nušviestos projektoriais, net lubos. Galima būtų įjungti keletą galingų dūmų mašinų, ir efektas turėtų būti absoliučiai nesveikas, žmonės galėtu absoliučiai pilnavertiškai atsidurti toje atmosferoje, kurią noriu perteikti. Na va ir pasvajojom.
Ką manai apie bendrą muzikinę situaciją Lietuvoje ir kaip joje pozicionuoji save? Kokius įdomiausius atlikėjus išskirtum? Ar galvoji apie užsienio rinką?
Situacija Lietuvoje? Objektyviai vertinant, tai vienur bytsai absoliučiai užgožia viską, kitur jungle, trečiur dar kas nors. Iš esmės, tai daug skirtingo skambesio galima mūsuose rasti, turim daug talentingų muzikos kūrėjų.
Kaip pozicionuoju save? Nežinau, stengiuosi to nedaryti, darau tai, kas man patinka, ir jei dar kažkam patinka, tai žiauriai super, nes naivu sakyti, jog kuriu tik sau. Žinoma, kuriu ir klausytojui, bet man malonu, kai klausytojas supranta tai, kas patinka man. Reiškia, jis supranta mane arba jis supranta savaip ir tiesiog persijungia. Jei pavyksta perjungti žmogų, labai džiaugiuosi.
Įdomiausi atlikėjai Lietuvoje? Hmm, matai, bėda tame, kad kuris laikas nelabai seku kas vyksta. Būtent, stengiuosi labiau stebėti, kas vyksta už Lietuvos sienų ir orientuotis į tai, kas vyksta svetur. Manau, galėčiau sakyti, kad ir taikau į užsienio rinką, daugiau komunikuoju su muzikantais, derinu kolaboracijas ir visokias įdomybes. Kažkaip tiesiog pavyksta lengvai rasti ryšį su žmonėmis, kurie taip pat nardo keistuose garsuose. Tiesa tai nereiškia, jog Lietuvoje nėra ką veikti. Pakankamai nemažai skambesio dar yra tik embrioninėje fazėje ir ilgainiui išsivystys iki labai rimtų scenų. Pagyvensim pamatysim, kaip čia ką.
