„Aukštyn“

Man liūdna, ponios ir ponai. Po 11 metų aukštumoje krizė atkeliavo ir į, mano subjektyvia nuomone, geriausią pasaulyje popsinės animacijos studijos „Pixar“ kiemą. Aišku, „krizė“ šiuo atveju taikoma ties įdėjų punktu. Kodėl? Atsakymas paprastas: naujasis animacinis filmas „Aukštyn“ nedžiugina, neturi jokio kabliuko, kuris priverstų norėti pakartotinio seanso, istorija pernelyg paprasta, neparodanti kūrėjų pastangų pasinerti į fantazijos pievas. Būtent pastarasis punktas liūdina labiausiai, kadangi abu filmo režisieriai, Pete Docteris ir Bobas Petersonas, dalyvavo daugelio ankstesnių „Pixar“ animacinių filmų („WALL·E“, „Monstrų Biuro“, „Ratų“ ir t.t.) kūrime.

Filmo siužetas pasakoja apie 78-nerių metų senioką Karlą Fredrikseną, kuris, gelbėdamasis nuo iškeldinimo į senelių prieglaudą bei pasiryžęs įgyvendinti savo vaikystės svajonę, pripučia prie namo pamatų pririštus šimtus balionų ir juo išskrenda į Pietų Ameriką. Kompaniją jam palaiko smalsus bei įkyrus mažametis Ruselas, pakilimo metu atsitiktinai atsidūręs namo prieangyje. Istorija iš esmės yra labai šilta, tačiau skirta jaunanai auditorijai, todėl gausu pamokymų apie meilę, atsakomybę, draugiškumą, pasiaukojimą.

Bene pirmą kartą Holivudiniame  animaciniam filme vienas iš pagrindinių veikėjų turi akivaizdžius rytietiškus bruožus, nors vardas užuominų į tai nepateikia jokių. Nors kūrėjai palietė dabartinės visuomenės polinkį į nutukimą bei vaikų nuolatinį saldumynų kimšimą, tačiau tai padaryta pernelyg švelniai, galbūt nenorit prarasti galimos auditorijos.

Ko filmui tikrai netrūksta – spalvų, kurios ypač išsiskiria pagrindiniuose veikėjuose ir objektuose. Aišku, sunku jų tikėtis tamsių  ir šaltų, kai pati istorija spinduliuoja teigiamomis emocijomis. Animacijai priekaištų nėra. Šiuolaikinės IT technologijos pasiekė tokį lygį, kad išskirtiniais galima laikyti nebent tuos filmukus, kurie pagaminti „antikiniais“ metodais, naudojant vien dailininkų rankas ir pieštukus.

Man įdomiausia buvo priešistorė, pasakojanti apie Fredrikseno vaikystę, jaunystę ir gyvenimą iki žmonos mirties. Gaila, kad ji buvo trumpa. Filme labai trūko kokių nors veikėjų, kurie prajuokintų ir kurių pasirodymo laukčiau. Bandymas tokiais padaryti šunis nebuvo sėkmingas, nors įdėja su šunų kalbos išvertimo aparatais visai smagi. Nežinodamas įgarsinimo sąlygų, nelabai noriu komentuoti, tačiau prie bendro juokingumo lygio visiškai neprisidėjo ir lietuviškas įgarsinimas, kuris šį kartą absoliučiai niekuo neišsiskyrė. Po filmo pabaigos neatsimenu nei vienos kabinančios jo frazės. Dėl originalaus įgarsinimo neturiu nuomonės, kadangi mačiau tik mūsų žiūrovui adaptuotą versiją.

Pagrindiniam „blogiukui“ Čalrzui Muntzui padeda gausus burys dresiruotų šunų. Jo pavyzdžiu vaikams parodoma, kad savo svajones bei gyvenimo tikslus reikia įgyvendinti dorai. Priešingu atveju fortūna tau parodys užpakalį. Kita vertus, blogis ir taip visada pralaimi. Bent jau multikuose.

Tiek originalų, tiek lietuvišką variantus įgarsinusių aktorių sąrašuose megažvaigždžių nerasime. Išskirčiau nebent Christopherį Plummerį, Delroy’jų Lindo, Edwardą Asnerį, Kęstutį Jakštą ir Rimantę Valiukaitę.

Nostros įvertinimas – 5/10. Į filmą eikite nebent jei turite ir norite pradžiuginti savo jaunąją atžalą ar jaunesniuosius brolius bei seseris. Jei tokiais likimas dar  neapdovanojo, pasiskolinkite iš kaimynų. Tai bus viena iš daugelio gyvenimo pamokų, kad smagu ne tik imti, bet ir duoti.